„Santaka“ / Teisėjo gyvenimo vingius lėmė kybartiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-08-18 16:40

Dalinkitės:  


Į gimtinę grįžęs Valdas Petraitis Vilkaviškio rajono apylinkės teismui vadovaus iki kitų metų rugpjūčio.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Teisėjo gyvenimo vingius lėmė kybartiečiai

Eglė KVIESULAITIENĖ


Rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas šiuo metu einantis Valdas Petraitis džiaugiasi grįžęs į tėviškę. Vilkaviškietis juokauja, jog vieni daro karjerą kildami iki teisėjo kėdės sostinėje, o jis pasirinko atvirkščią variantą.

– Kokios priežastys lėmė, kad beveik 13 metų išdirbęs Vilniaus miesto apylinkės teisme grįžote į provinciją?

– Vilkaviškio provincija nelaikau – esu čia gimęs ir augęs, baigiau tuometinę Vinco Vitkausko vidurinę mokyklą. Į gimtinę grįždavau gan dažnai: seniau lankydavau tėvus, o dabar likusi tik tėviškė. Čia sukūriau šeimą, gimė vaikai, tad atėjo laikas pasirinkti. Atsirado teisėjo vieta rajono apylinkės teisme, tad dalyvavau atrankoje ir ją laimėjau. Tiesa, vilniečiai kolegos stebėjosi, jog iš sostinės susirengiau į Vilkaviškį. Bet jiems sakiau, kad grįžtu į tėviškę. Jie mane suprato.

– Ar dirbti teisėsaugos srityje buvo Jūsų vaikystės svajonė?

– Tikrai ne. Vaikystėje žavėjo muzika ir ji mane lydėjo gan ilgai. Baigiau Vilkaviškio muzikos mokyklą, kur išmokau groti saksofonu. Šiuo instrumentu grojau orkestre, tuo metu garsiame Rumokų eksperimentinės bandymų stoties vokaliniame instrumentiniame ansamblyje. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje kartais pasvarstydavau apie tolesnes muzikos studijas, bet aplinkiniai agitavo geriau stoti į Žemės ūkio akademiją. Nuvažiavau į atvirų durų dieną ir apsisprendžiau, kad ten man nepatinka. Tėvams prie širdies labiau buvo medicinos mokslai. Vis sakydavo, kad būčiau geras dantistas, nes jei ko imuosi, darbą atlieku labai kruopščiai. Bet ir tai man nebuvo prie širdies.


Todėl visų nuostabai po vidurinės nutariau niekur nestoti ir nuėjau dirbti eiliniu darbininku į „Pergalės“ kolūkio mechanines dirbtuves. Buvo aišku, kad netrukus pašauks tarnauti armijoje, į kurią tais laikais tekdavo eiti visiems. Taip jau nutiko, kad daug mano gyvenimo posūkių nulėmė kybartiečiai. Pirmiausia būtent susitikimas su kybartiečiu nulėmė mano tarnybą armijoje. Atsitiktinai gatvėje sutikęs pažįstamą muzikantą kybartietį, vilkintį karine uniforma, pakalbinau ir sužinojau, kad jis tarnauja Vilniaus garnizono orkestre. Iškart paprašiau, kad mane pristatytų savo vadams. Patikrinę gabumus jie mane pasiliko Vilniuje.

Jau man tarnaujant orkestre, užėjęs aplankyti buvęs tarnybos draugas, taip pat kybartietis, papasakojo, jog įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės. Mane sudomino jo studijos ir mes daug apie tai kalbėjome. Dar nesibaigus tarnybai nuskubėjau į universitetą, pasiėmiau stojamųjų programą ir apsikrovęs knygomis mokiausi. Laiko turėjau į valias, tad egzaminams pasiruošiau ir juos išlaikiau puikiai. Žinoma, mano garnizono vadams tai buvo staigmena – jie taip pat tikėjosi, jog studijuosiu muziką. Taigi svajonė apie teisės studijas mano gyvenime atsirado gan vėlai – nei giminių teisininkų turėjau, nei pažįstamų. Apie teisėsaugą vaikystėje žinojau tik iš tėčio įspėjimų, kad gerai elgčiausi ir nereikėtų turėti reikalų su milicija.


Bebaigdamas teisės studijas įsidarbinau juristu Vilniaus aklųjų ir silpnaregių kombinate, kuriam vadovavo dar vienas kybartietis. Šiame darbe įgijau daug įdomios patirties, mat reikėdavo važinėti po visą buvusią Sovietų Sąjungą. Vėliau dirbau juristu dar keliose Vilniaus, Kauno, Marijampolės bendrovėse.

– Bet vis dėlto vieną dieną užsivilkote teisėjo mantiją?

– Nors apie tai kartais pagalvodavau, iš pradžių vis maniau, kad esu per jaunas dirbti teisėju – būtina įgyti daugiau patirties. Tad padirbėjęs juristu įvairiose bendrovėse, nutariau dalyvauti konkurse ir tapti valstybės tarnautoju – Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus vyr. juristu. Ten dirbdamas išlaikiau egzaminus, kad galėčiau tapti teisėju.

Kai pradėjau dirbti Vilniaus miesto apylinkės teisme, buvau atsakingas už civilines bylas, teko ragauti ir baudžiamosios, ir administracinės teisės. Atsiradus ikiteisminio tyrimo teisėjo institucijai, man, kaip jauniausiam, teko imtis šios naujos veiklos. Tai buvo įdomus darbas, nes jokios aukštesnių teismų suformuotos praktikos tuomet dar nebuvo.

– Ko gero, dirbant Vilniuje teko nagrinėti daug žiniasklaidoje nuskambėjusių bylų?

– Dirbant ikiteisminio tyrimo teisėju teko apklausti tuometinį Lietuvos Prezidentą Rolandą Paksą, nagrinėti daug sukčiavimo bylų, tarp jų ir garsiąsias motinystės pašalpų bylas, priimti sankcijas dėl Gintaro Petriko, nagrinėti garsių dainininkų poros bylą, kur buvę mylimieji vienas kitą kaltino šmeižtu, ir kt.


– Kas sunkiausia teisėjo darbe?

– Man nepriimtina tai, kad teisininkai dažnai savo profesiją vertina aukščiau nei kitų ir išdidžiai tai pabrėžia. Dažnas įsivaizduoja, jog teisė – tai puolimas. Mūsų darbe reikia labai daug jautrumo ir žmoniškumo. Kartais būna taip, kad norisi priimti visai kitokius sprendimus, tačiau bylos nagrinėjamos pagal įstatymus ir reikia vadovautis turimais įrodymais. O fiziškai sunkiausia tai, jog tenka rašyti labai daug procesinių dokumentų, tad per didelis krūvis ir nebeįmanoma suspėti.

– Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs teisę, o ne muziką?

– Paskutinį kartą aktyviai muzikavau tik universitete. Grojau universiteto orkestre „Oktava“, buvau jo koncertmeisteris. Tačiau šiuo metu muzikos mano gyvenime liko ne tiek ir daug. Nors nebegroju, tačiau dažnai pagalvoju apie tai, kad reikėtų atgaivinti savo pomėgį. Dabar dirbu mėgstamą darbą, grįžau į gimtinę, kurioje žadu pasilikti ilgam. Tad ko daugiau ir bereikia.





Publikuota: 2014-08-18 16:40:06

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai