Niekada nevėlu siekti savo svajonių jaunoji krepšininkė tai įrodė

Daugelis profesionalių krepšininkų pirmuosius žingsnius aikštelėje žengia dar vaikystėje. Vis dėlto Miglės Karasevičiūtės istorija įrodo, kad siekti savo svajonės niekada nevėlu. Nors sportuoti ji pradėjo vėliau nei dauguma bendraamžių, atkaklus darbas, ryžtas ir kantrybė padėjo pasiekti puikių rezultatų.

Vaikinų komandoje

Iš Kisiniškių kilusi M. Karasevičiūtė nuo mažens mėgo sportą. Su broliais kieme dažnai žaisdavo krepšinį, todėl meilė šiam žaidimui gimė dar vaikystėje. Ketvirtoje klasėje pradėjusi lankyti muzikos mokyklą ji nebeturėjo laiko kitai veiklai, tačiau svajonės žaisti krepšinį neatsisakė. Praėjus trejiems metams paauglė nusprendė pagaliau išbandyti savo jėgas.

Tuo metu Vilkaviškyje nebuvo merginų komandos, todėl pirmuosius metus teko treniruotis kartu su vaikinais.

– Iš pradžių buvo labai baisu, nes buvau vienintelė mergina. Jaučiausi silpnesnė už vaikinus, trūko žinių, tik pradėjau pažinti krepšinį – tai buvo visai kas kita, nei žaisti kieme. Tačiau ir treneris, ir komandos draugai mane priėmė labai šiltai, – pasakojo Miglė.

Apmaudu tai, kad dalyvauti varžybose M. Karasevičiūtė negalėjo, nes žaidė vaikinų komandoje. Po metų ir Vilkaviškyje buvo suburta merginų ekipa, tačiau ji buvo skirta jaunesnėms žaidėjoms. Dėl to Miglei teko vykti sportuoti į Marijampolę.

– Treneris pasiūlė pabandyti žaisti Marijampolėje. Pagalvojau, kad ten gal bus lengviau nei su vaikinais. Per pirmąsias varžybas buvo labai nedrąsu – nežinojau komandos žaidimo sistemos, nepažinojau nei trenerės, nei komandos draugių. Tačiau pavyko įveikti baimę, priprasti prie naujos aplinkos ir pamažu įsiliejau į komandą, – prisiminimais dalinosi Miglė.

Kasdien teko derinti treniruotes, mokslus ir užsiėmimus muzikos mokykloje. Toks gyvenimo ritmas pareikalavo nemažai pastangų, todėl ne kartą kilo minčių viską mesti. Tačiau noras tobulėti buvo stipresnis už sunkumus, tad ilgainiui viskas susidėliojo, ir Miglė spėdavo visur.

Vilčių neteikė

Nors aplinkiniai kartais sakydavo, kad treniruotis M. Karasevičiūtė pradėjo per vėlai, tad apie profesionalės krepšininkės karjerą neverta net svajoti, tokioms kalboms mergina nepasidavė. Ji pasirinko dar daugiau dirbti ir siekė įrodyti, kad amžius nėra kliūtis siekti užsibrėžtų tikslų.

Kai viena komandos draugė pasiūlė sudalyvauti atrankoje į Druskininkuose įsikūrusią tarptautinę mergaičių krepšinio akademiją AIBA, Miglė daug vilčių patekti neturėjo, tačiau nusprendė pabandyti.

– Niekam apie atranką nesakiau, nes pati netikėjau, kad galiu patekti, tik pasitariau su tėčiu. Jis, būdamas mano amžiaus, pats buvo gavęs panašų pasiūlymą, todėl nusprendėme nuvykti. Kadangi merginų buvo užsiregistravusių nedaug, treneriai nusprendė vertinti ne atrankoje, o pagal žaidėjų statistiką. Vėliau sulaukiau laiško, kad esu priimta. Tik tada šia žinia pasidalijome su artimaisiais, – prisiminė M. Karasevičiūtė.

Dabar Miglė lanko Druskininkų „Ryto“ gimnaziją ir trenruojasi AIBA, kuri ruošia mergaites profesionaliam krepšiniui. Atkaklus darbas atsipirko. Treniruotės Druskininkuose tapo svarbiu žingsniu Miglės sportiniame kelyje ir įrodė, kad nuoseklus darbas bei ryžtas gali atverti duris net tada, kai kiti abejoja tavo galimybėmis.

Šiandien septyniolikmetė krepšininkė ir toliau siekia savo tikslų. Jos istorija primena, kad svajonėms nėra nustatyto termino – net jei kelias prasideda vėliau nei kitų, tikėjimas savimi ir kasdienis darbas gali padėti pasiekti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Kartais tereikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį.

Aida DAUGIRDAITĖ