Kaip gyvenimas žinomai karpinių meistrei naują istoriją iškarpė

Dangyra APANAVIČIENĖ

Mūsų kraštą puošia žmonės, kurių paliktas šviesos pėdsakas neišblunka net jiems išvykus. 45-erius metus Gižų mokyklai atidavusi ilgametė pedagogė, dailės mokytoja ekspertė, kultūros puoselėtoja ir popieriaus karpinių meistrė Virginija Armanavičienė rudenį užvėrė šios mokyklos duris atsisveikinimo su Gižais žinute ir persikėlė į sostinę. Šiandien kalbiname Virginiją apie naują gyvenimo etapą Vilniuje, neblėstančią meilę karpiniams ir tai, kiek Vilkaviškio krašto dalelės ji išsivežė savo širdyje.

– Gerbiama Virginija, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Suvalkijoje, Gižuose, dabar šaknis leidžiate Vilniuje. Kas lėmė tokius likimo vingius?

– Iš tiesų didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Suvalkijoje (Sūduvoje), jaukiame Gižų miestelyje. Ten gyvenau šalia paties brangiausio žmogaus – mylimo ir mylinčio vyro, mūsų dukrų tėčio, anūkų tėvuko, išmintingo mokytojo, vaikščiojančios enciklopedijos, įkvėpėjo bei gyvenimo bendrakeleivio, apdovanoto nepaprasta tolerancija, empatija ir subtiliu humoro jausmu. Būtent Gižuose subrendau kaip asmenybė ir mokytoja, sukaupiau neįkainojamos patirties, sutikau daugybę kūrybingų mokinių bei nuostabių žmonių, su kuriais iki šiol sieja šilti prisiminimai. Suvalkijoje prasidėjęs profesinės savirealizacijos etapas tapo vienu tvirčiausių, prasmingiausių ir svarbiausių mano gyvenimo tarpsnių.

Gyvenimo kelias susiklostė natūraliai. Vaikystė ir paauglystė prabėgo Žemaitijoje, jaunystė atvedė į Vilnių – siekti išsilavinimo ir profesinių svajonių. Vėliau su šiuo miestu buvo glaudžiai susijęs ir mano profesinis bei kultūrinis tobulėjimas. Taip gyvenimas ir sugrąžino mane ten, kur užsimezgė svajonės ir kur šiandien yra mano šeima, – į Vilnių.

– Papasakokite, kas gi įkvėpė Jūsų profesines svajones?

– Dar mokydamasi Klaipėdoje sutikau tikrų Mokytojų – iškilių asmenybių, savo pavyzdžiu formavusių mano vertybes. Jų pamokos išliko ne tik atmintyje, bet ir širdyje. Su didžiausia pagarba prisimenu įvairių dalykų mokytojus, skatinusius ne tik mokytis, bet ir mąstyti, kurti, ieškoti. Jie padėjo man išgirsti savąjį balsą, atskleisti gebėjimus ir pasirinkti gyvenimo kryptį. Esu jiems dėkinga už įkvėpimą tapti mokytoja bei kultūros skleidėja.

– Kaip jaučiatės gyvendama sostinėje? Ar jau pripratote, įsitvirtinote? Ar radote širdžiai mielos veiklos?

– Sostinėje jaučiuosi puikiai – energinga miesto dvasia čia natūraliai susilieja su jaukiomis erdvėmis, todėl pamažu vis labiau jaučiuosi vilniete. Kasdien atrandu ką nors nauja ir įkvepiančio. Vilnius atvėrė ir naujų veiklos galimybių: dalyvauju kultūriniuose bei edukaciniuose projektuose, tęsiu kūrybinę veiklą. Tad jaučiuosi atradusi savąją vietą.

– Dirbdama mokykloje buvote aktyvi, kūrybinga, vaikus įkvepianti pedagogė, išugdėte daug talentingų mokinių. Ar pasiilgstate mokyklos šurmulio, vaikų?

– Ačiū už jautrų, svarbią mano gyvenimo stygą palietusį klausimą.

Mokykla ir darbas su vaikais buvo labai reikšminga mano gyvenimo dalis, todėl atsakysiu atvirai – mokyklinio šurmulio tikrai pasiilgstu. Tačiau šis ilgesys turi ir šviesiąją pusę: didžiuojuosi savo mokiniais, jų pasiekimais ir pasirinktais keliais. Netikėtai susitikę Vilniuje visada šiltai pasikalbame, pasidalijame naujienomis, o man gera matyti juos užaugusius, savarankiškus, kupinus kūrybinių sumanymų, planų. Jų sėkmė mane džiugina, o su daugeliu užsimezgęs nuoširdus ryšys tęsiasi.

Šiandien į nueitą kelią žvelgiu su dėkingumu ir didele šiluma.

– Esate akcentavusi laisvės, pasitikėjimo ir kūrybiškumo svarbą gyvenime, darbe. Ką turėjote omenyje?

– Dažnai prisimenu edukologės Austėjos Landsbergienės mintį, kad kūrybiškam žmogui reikia laisvės, o ne kontrolės. Kai jaučiamės vertinami, saugūs ir laimingi, galime sukurti nuostabių dalykų!

Džiaugiuosi, kad mudu su vyru mokytojavimo kelionę pradėjome mokykloje, kurioje visada jautėme šilumą, tarpusavio pagarbą ir galėjome drąsiai kurti.

Gižų mokyklos direktoriai Raimundas Skučas, Vytautas Masalskis ir Algirdas Bagušinskas buvo supratingi bei tolerantiški vadovai, kurie mumis pasitikėjo, vertino idėjas, nebandė primesti savo nuomonės ar riboti kūrybiškumo. Ši patirtis parodė, koks svarbus yra vadovo pasitikėjimas žmogumi, o pagarbus bendradarbiavimas ir kūrybos laisvė padeda augti ne tik asmenybei, bet ir visai bendruomenei.

– Gyvendama Gižuose buvote itin aktyvi kultūros lauko figūra: kūrėte ir rengėte parodas, įkūrėte popieriaus karpytojų klubą „Sėjinis“ bei galeriją „Žalia–geltona“, vadovavote Meno ir edukacijos centrui, prisidėjote prie Sūduvos etninės kultūros puoselėjimo.

– Iš tiesų, gyvendama Gižuose veikiau. Tačiau svarbiausia man buvo ne veiklų gausa, o jų prasmė – kurti jaukią kultūrinę ir ugdomąją aplinką, kurioje mokiniai galėtų augti, kurti ir atrasti save. Dailės kabinetas kurį laiką buvo tapęs vieta, kur nuolat veikė profesionalių menininkų ir mokinių parodos, o menas buvo ne tik matomas, bet ir patiriamas.

Aktyviai dalinausi patirtimi šalies ir tarptautiniuose renginiuose, pleneruose, atvirose pamokose, vertinau ugdymo priemones, mokinių kūrybą konkursuose, olimpiadose, kolegų veiklas, vadovavau studentų praktikoms. Įsimintina patirtis – atvira pamoka LITEXPO parodoje „Mokykla 2012“, kur sujungiau dailę, etninę kultūrą ir gamtos pažinimą į vieną kūrybinį procesą. Didžiuojuosi mokiniais, kurių darbai eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje, publikuoti vadovėliuose ir kataloguose. Jų augimas man visada buvo didžiausias įvertinimas.

Jau daugelį metų esu Lietuvos mokinių dailės olimpiados dalis – nuo mokytojos, lydinčios savo mokinius, iki organizavimo tarybos pirmininkės. Tai atsakinga ir įkvepianti veikla, leidžianti iš arti matyti jaunus kūrėjus, gebančius savitai interpretuoti temas ir kalbėti unikalia plastine kalba.

Ypač prasmingi buvo etnokultūriniai ir kraštotyros projektai: tyrinėjome Gižų kapines, vietos tradicijas, architektūrą, lankėme skulptorių Petro Rimšos ir Vlado Pleškūno sodybas, tyrinėjome jų kūrybą, gėrėjomės audėjos Marijos Šulinskienės audimo raštais… Šios veiklos mokiniams padėjo ne tik pažinti gimtinę, bet ir pajusti gyvą ryšį su jos istorija.

Gižuose pradėjau ir avangardinės mados paradus – kūrybinius projektus, kuriuose mokiniai per madą pažino žmonijos istoriją ir patys tapo kūrėjais. Mūsų iniciatyvos atgaivino ir Užgavėnių šventes.

Džiaugiuosi, kad ši veikla buvo pastebėta: „Santaka“ įteikė „Metų įkvėpimo“ ir „Tautinio ažūro“ nominacijas, Savivaldybė – padėką „Ačiū Tau, Mokytojau“, o Lietuvos etninės kultūros globos taryba įvertino mano pastangas puoselėti tradicijas ir ugdyti jaunimo meilę kraštui. Mano kandidatūra buvo teikta „Metų mokytojo“ apdovanojimui ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliui „Tarnaukite Lietuvai“. Šiuos įvertinimus priėmiau kaip paskatinimą tęsti pradėtą kelią – kurti, burti bendruomenę ir dalytis patirtimi.

Vis dėlto didžiausias įvertinimas man visada buvo ir tebėra jauno žmogaus augimas – galimybė matyti, kaip per meną jis skleidžiasi, stiprėja ir atranda save.

– Vasaros pradžioje Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje buvote surengusi savo karpinių parodą. Kokia tema šįkart jungė Jūsų darbus, papasakotas istorijas?

– Savo parodai suteikiau pavadinimą „Iškarpytos istorijos“. Visus kūrinius jungė bendra gija – žmogaus santykis su gamta, gimtąja žeme, tradicijomis ir iš kartos į kartą perduodama kultūrine atmintimi. Vienu iš esminių parodos akcentų tapo Pasaulio medžio simbolis, atveriantis ryšį tarp šaknų ir dabarties, tarp paveldėtos formos ir naujai gimstančios prasmės.

– Likimas kartais iš tiesų apkarpo mūsų gyvenimus. Ar Jūsų pačios gyvenime taip pat yra iškarpytų istorijų?

– Tikrai taip! Likimas kartais priglaudžia žirkles prie mūsų dienų, bet palieka erdvės naujam ornamentui ir šviesai. Iš to, kas išliko, pasikeitė ar dar tik skleidžiasi, kuriame savo istoriją. Kiekviena iškarpa – ne tuštuma, o proskyna, pro kurią į gyvenimą įkrinta šviesa. Kad ir kaip keistųsi pasaulis, svarbu nepamiršti šaknų, augti, šakotis ir visada būti atviram šviesai.

– Kiek, Jūsų nuomone, šiuolaikiniam žmogui svarbi, reikalinga kultūra?

– Kultūra, mano manymu, yra prasmių ir vertybių pasaulis, padedantis žmonėms gyventi drauge, kurti tapatybę ir saugoti atmintį. Ji atsiskleidžia ne tik mene, bet ir mūsų kalboje, papročiuose, kasdieniuose santykiuose.

Kultūra ugdo jautrumą, kūrybiškumą ir kritinį mąstymą, padeda skubančiame pasaulyje išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Turėdami tvirtą kultūrinę atramą ir išlikdami atviri kitų patirtims, galime kurti, plėsti akiratį ir auginti brandesnę visuomenę.