Po trejų metų savo organizacijos šimtmetį minėsianti Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) šiuo metu stovi ant pokyčių slenksčio, diktuojančio būtinybę modernizuoti veiklą. Vienerius metus sąjungai vadovaujantis žurnalistas, literatūrologas ir kalbininkas Audrys ANTANAITIS, lig tolei ėjęs ir LŽS vicepirmininko pareigas, mano, kad atviras organizacijos problemų pripažinimas tampa pirmuoju žingsniu į atsinaujinimą, o istorinio konteksto fone išskirtinis dėmesys skiriamas regioninei žiniasklaidai, kuri laikoma vienu svarbiausių Lietuvos demokratijos pamatų.
Išlaikytas stipresnis tęstinumas
– Kaip sekasi stiprinti Lietuvos žurnalistų sąjungą? Kas labiausiai jaudino perimant vadovavimą?
– Labiausiai jaudino atsakomybė už tęstinumą. LŽS yra ne tik didžiausia, bet ir seniausia žurnalistų organizacija Lietuvoje. 2029 metais minėsime šimtmetį. Kita vertus, akivaizdu, kad LŽS reikia iš esmės atsinaujinti, nes šiuo metu ji yra atsilikusi nuo laikmečio reikalavimų. Kalbu apie tai atvirai.
– Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje žurnalistų sąjungos praktiškai išnyko. Kodėl?
– Ne visai tikslu būtų sakyti, kad jos išnyko. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje žurnalistų organizacijos egzistavo dar tarpukariu. Tačiau sovietinės okupacijos metais šios organizacijos buvo paverstos sovietinėmis struktūromis arba tiesiog likviduotos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990–1991 metais padėtis trijose šalyse susiklostė skirtingai. Estijoje pavyko atkurti šią žurnalistų profesinę organizaciją, ji sėkmingai veikia iki šiol. Latvijoje senosios žurnalistų sąjungos atkurti pilnavertiškai nepavyko. 2010-aisiais buvo įkurta nauja organizacija – Latvijos žurnalistų asociacija.
Lietuvoje LŽS išlaikė stipresnį tęstinumą. Tai leido jai išlikti gana įtakinga organizacija tiek ginant žurnalistų interesus, tiek bendraujant su valdžios institucijomis. Lietuvoje LŽS išliko todėl, kad turėjo stiprią institucinę atmintį ir gebėjo bent iš dalies prisitaikyti.
Tačiau ir mes turime rimtų iššūkių. Perimdamas vadovavimą labiausiai jaudinausi, ar pavyks grąžinti sąjungai aktualumą ir patrauklumą. Ar pavyks padaryti, kad narystė LŽS būtų ne formalumas, o reali nauda – tiek profesinė, tiek žmogiška. Ir ar LŽS vėl galės tapti organizacija, formuojančia Lietuvos žurnalistikos veidą, o ne pasyviai stebinčia procesus.
– Pernai keli žurnalistai demonstratyviai išstojo iš LŽS. Ar tai labai pakenkė sąjungai? Kiek naujų narių priėmėte?
– Didelėse organizacijose neišvengiamai kažkas ateina, kažkas išeina. LŽS prasidėjo pokyčiai, organizacija rado ryžto įvertinti pati save. Ne visiems užteko jėgų tą ištverti. Per šiuos metus priėmėme keliolika naujų narių, ypač regionuose. Todėl bendras narių skaičius jau daug metų lieka gana stabilus – apie 450.
Regionams – sisteminė parama
– Daug sumaišties Lietuvoje sukėlė LRT įstatymo keitimo procesas. Kokias pamokas gavome?
– Pagrindinė pamoka – kad skuboti, politiškai motyvuoti sprendimai žiniasklaidos srityje visada kelia riziką. Turime labai aiškiai ginti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą ir kartu užtikrinti jo efektyvumą bei atskaitomybę visuomenei. LŽS buvo viena iš žurnalistų organizacijų, pasirašiusių kreipimąsi dėl žurnalistų įtraukimo į teisėkūros procesą. Kai tas buvo padaryta, mes kartu su Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija bei Interneto žiniasklaidos asociacija dalyvavome darbo grupėje, rengusioje šio įstatymo pataisas.
Kai kurios kitos žurnalistų organizacijos šiame procese dalyvauti atsisakė – jos rengė protestus. Ką gi, demokratija leidžia rinktis. Mano galva, valstybę turime kurti tardamiesi. Esame jos kūrimo bendradarbiai. Tai yra pagrindinė pamoka.
– Regioninė žiniasklaida Lietuvoje susiduria su dideliais sunkumais. Kaip vertinate jos būklę ir ką būtina daryti?
– Regioninė žiniasklaida yra vienas svarbiausių demokratijos pamatų Lietuvoje. Tai ne tik vietinės naujienos – tai žmonių galimybė žinoti, kas vyksta jų savivaldybėje, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Kai regioninis laikraštis silpnėja ar užsidaro, vietos bendruomenė lieka be balso ir be kontrolės mechanizmo.
Deja, daugelis regioninių redakcijų šiandien dirba ties išgyvenimo riba. Mažėja pajamos, auga kaštai, o komandos dažnai lieka vienos ar dviejų žmonių. Tokiomis sąlygomis labai sunku užtikrinti kokybę.
Žvelgiant į Europą, matome veikiančius modelius. Šiaurės šalys – Norvegija, Švedija, Danija – jau dešimtmečius taiko tiesiogines spaudos subsidijas žiniasklaidos įvairovei ir vietos žurnalistikai išsaugoti. Švedijoje nuo 2019 metų yra specialus fondas silpnai padengtiems regionams. Prancūzija taiko mišrų modelį su tiesioginėmis subsidijomis, platinimo parama ir mokesčių lengvatomis vietos žiniasklaidai. Europos Sąjungos lygmeniu veikia programos „Journalism Partnerships“ ir projektas „Local Media for Democracy“, kurie teikia paramą būtent vietos ir regioninei žiniasklaidai.
Lietuvoje tokios didesnės sisteminės paramos kol kas maža. Todėl LŽS turi aktyviai siūlyti sprendimus: ieškoti modelių tikslingai paramai regioninei žiniasklaidai, skatinti naujus projektus.
Grėsmė – informacinis vakuumas
– Žiniasklaida yra viena iš svarbiausių institucijų krizės ar karo metu. Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos pasirengimą valandai X?
– Manau, kad žiniasklaidos sektoriaus pasirengimas plataus masto krizei yra nepakankamas. Daugelis redakcijų neturi planų, ką daryti prasidėjus krizei. Trūksta generatorių, popieriaus atsargų, susitarimų dėl rezervinių spaustuvių. Ryšiai su komendantūromis ir civilinės saugos struktūromis dažniausiai yra neformalūs arba apskritai silpni. Tai yra rimta spraga. Jei krizės metu žiniasklaida negalės normaliai veikti, susidarys informacinis vakuumas, kurį labai greitai užpildys priešiška propaganda. Juk informacija visada buvo ne mažiau svarbi už ginklus.
– Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad žiniasklaida būtų geriau pasiruošusi?
– Pirmiausia reikia pripažinti problemą valstybiniu lygiu. Žiniasklaida turi būti integruota į bendrą šalies gynybos ir krizių valdymo sistemą. Reikalingi aiškūs protokolai: kaip žiniasklaida veikia karo sąlygomis, kaip užtikrinamas jos darbas, kaip organizuojamas ryšys su kariuomene ir civilinėmis struktūromis. Antra, redakcijos turėtų turėti minimalius pasirengimo standartus: atsarginius elektros šaltinius, ryšio priemones, popieriaus atsargas, susitarimus su spaustuvėmis dėl galimybės dirbti alternatyviomis sąlygomis. Skaitmeninė žiniasklaida taip pat turi užtikrinti serverių ir ryšio atsparumą.
– Kokį vaidmenį čia galėtų atlikti Lietuvos žurnalistų sąjunga?
– LŽS galėtų tapti koordinatore tarp valstybės institucijų (Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, civilinės saugos sistemos) ir žiniasklaidos sektoriaus. Mes galime padėti sukurti ir diegti krizių planus redakcijoms, organizuoti mokymus, užmegzti oficialius ryšius su komendantūromis bei padėti suformuluoti minimalius pasirengimo reikalavimus.
Tai nėra vien žiniasklaidos problema – tai valstybės saugumo ir visuomenės informavimo klausimas. Todėl LŽS yra pasiruošusi imtis aktyvaus vaidmens ir inicijuoti šį darbą kartu su atsakingomis institucijomis. Šio darbo ėmėmės jau praėjusių metų pabaigoje, tęsiame ir dabar. Kol kas ypatingų pokyčių dar nesimato, bet demokratijoje daugelis naujų iniciatyvų įsisiūbuoja gana lėtai.
Žurnalisto profesijos apibrėžtumas – svarbu
– Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas greitai keičia žurnalistų darbą. Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį?
– Dirbtinis intelektas yra ir didžiulė galimybė, ir rimtas iššūkis. Viena vertus, DI gali palengvinti rutininius darbus – transkribuoti interviu, analizuoti duomenis, padėti greičiau surasti faktus. Tai leidžia žurnalistui daugiau laiko skirti gilesnei analizei ir žmogaus istorijoms.
Kita vertus, kyla rimtų pavojų. Dezinformacija ir sintetinių vaizdo klastočių grėsmė, kokybės ir atsakomybės klausimas, lietuvių kalbos apsauga. DI dažnai „mokosi“ iš didžiųjų kalbų, todėl kyla pavojus supaprastinti lietuvių kalbą ar prarasti jos savitumą.
Svarbiausia – žmogaus atsakomybė. DI yra įrankis, o ne žurnalistas. Žurnalistas turi išlikti pagrindinis, kuris prisiima atsakomybę. Todėl LŽS įsitraukia kuriant profesinius standartus DI naudojimui.
– Ar matote poreikį atnaujinti Lietuvos žurnalistikos etikos kodeksą?
– Taip, poreikis yra akivaizdus. Dabartinis kodeksas kuriamas kitomis sąlygomis. Šiandien turime DI, visiškai naują informacijos sklaidos greitį, žurnalisto profesijos neapibrėžtumą.
Pirmiausia reikia aiškiai reglamentuoti DI naudojimą: kada privaloma nurodyti, kad turinys buvo sukurtas ar modifikuotas dirbtinio intelekto, ir kokiais atvejais jo naudojimas yra nepriimtinas. Antra – dezinformacijos prevencija ir žurnalisto pareiga aiškinti visuomenei, kaip atpažinti manipuliaciją. Trečia – žmogaus atsakomybės ir autorystės principas. Etikos kodeksas bus atnaujinamas, yra sudaryta jo kūrimo darbo grupė, kurioje yra ir LŽS atstovas.
– Ką reiškia vadovauti LŽS šiuo laikotarpiu?
– Tai galimybė realiai prisidėti, kad Lietuvos žurnalistika būtų stipresnė, profesionalesnė ir labiau gerbiama. Matau aiškias problemas – nuo ekonominio spaudimo redakcijoms iki pasitikėjimo žiniasklaida. Stengsiuosi stiprinti LŽS keliomis kryptimis. Pirma – pačios organizacijos reforma ir veiklos efektyvinimas. Antra – aktyvesnis dalyvavimas žurnalistikos kaip profesijos atnaujinimo ir gynimo darbe. Ir trečia – sieksiu, kad LŽS taptų vieta, kurioje kolegos galėtų jaustis ne vieni, ypač šiais sudėtingais laikais. Žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Bet aš tikiu, kad jei sugebėsime atsinaujinti, būti naudingi savo nariams ir visai žurnalistų bendruomenei, LŽS turės ateitį.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos žurnalistams?
– Linkiu drąsos ir ištvermės likti ištikimiems profesijai ir profesinei atsakomybei. Ir linkiu vienybės – gebėti ginti bendrus interesus, kai to labiausiai reikia. Žurnalistika – tai ne tik darbas. Tai – misija.
Kalbėjosi Vytautas ŽEIMANTAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.