Jauno žmogaus pasirinkimas – žurnalistikos studijos

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškietė Ugnė Simniškytė dar paauglystėje susidomėjo psichologija, todėl baigusi „Aušros“ gimnaziją pasirinko šią studijų kryptį Vilniaus universitete. Bet po metų suprato norinti pasukti kitu keliu ir perėjo studijuoti žurnalistiką. Kas skatina rinktis šią profesiją dabar, kai profesionaliajai žurnalistikai tenka varžytis su socialinių tinklų triukšmu, nepatikrinta informacija ir menkaverčiu nuomonės formuotojų skleidžiamu turiniu?

– Ugne, psichologijos studijos nepateisino Tavo lūkesčių, o ką pasakytum apie pirmuosius draugystės su žurnalistika metus?

– Psichologija – įdomus mokslas, bet pačios studijos nebuvo tokios, kokių tikėjausi. Supratau, kad kryptį geriau pakeisti po metų nei jau pabaigus studijas. O žurnalistika mintyse kirbėjo ir anksčiau. Mokykloje man sekėsi rašyti (nors mokykliniai rašiniai ir žurnalisto darbas – visai skirtingi dalykai), mėgstu skaityti knygas. Man patinka dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir net prisidėti prie jų organizavimo, todėl pagalvojau, kad ši profesija padės suderinti mano mėgstamas veiklas.

Dabar savo studijomis džiaugiuosi. Įdomūs ir dėstomi dalykai, ir patys dėstytojai, kurių dauguma dirba įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Su malonumu klausausi į paskaitas ateinančių svečių, smagu bendrauti ir su kursiokais, nes mus sieja panašūs interesai.

– Vis dėlto žiniasklaida šiais laikais dažnai kritikuojama dėl neobjektyvumo, mažėja spausdintų leidinių skaitytojų, o vis daugiau žmonių naujienų ieško internete. Ar tai negąsdina?

– Pradėjusi studijuoti supratau, kad žurnalistika – labai reikšmingas darbas, ypač šiuo metu, kai tiek daug dezinformacijos. Deja, šiame amžiuje žmonės melagingą informaciją ne tik lengvai priima, bet ir patys to nesuvokdami ją skleidžia. Dezinformacijos poveikis ir žmonių patiklumas gąsdina. Manau, kad žurnalisto vaidmuo – apsaugoti skaitytoją nuo netikrų naujienų, jį informuoti ir šviesti.

Liūdniausia, kad tradicinė žurnalistika praranda savo populiarumą, nes daug žmonių naujienas sužino iš socialinių tinklų. Bet tos žinios dauguma atvejų yra nepatikrintos, nežinia kieno paskleistos. Deja, daugelis jomis pasitiki, neatskiria nuo patikimos informacijos arba susivilioja skambiomis antraštėmis, kurios komercinėje žiniasklaidoje kartais skirtos tik peržiūroms pritraukti, nors patys tekstai – menkaverčiai.

Visokie niekiniai straipsniai menkina žurnalisto vardą ir pasitikėjimą žiniasklaida. Žmonės skaito nepatikimus šaltinius, o paskui daro išvadas, kad visi žurnalistai meluoja. Labai gaila, kad kartais daugiausia dėmesio susilaukia naujienos apie vietinių „žvaigždučių“ gyvenimus, nors tokios žinios tikrai niekaip nėra aktualios. Tada susidaro įspūdis, kad žurnalistai tik tiek ir tesugeba.

– Bet sutikime: žmonės kritikuoja žurnalistus, kad šie rašo apie vienadienių įžymybių skandalus, tačiau patys tokius tekstus puola skaityti. Todėl dalis žiniasklaidos tokias temas ir eskaluoja: nebūtų paklausos – nebūtų ir pasiūlos.

– Nežinau, kodėl žmonėms tai įdomu. Tų menkaverčių ir netikrų naujienų sraute svarbios žinios dažnai pasimeta. Suprantu, kad komercinė žiniasklaida siekia daugiau uždirbti, bet keista ir liūdna, kad toks turinys užgožia profesionaliąją ir tiriamąją žurnalistiką, kuriai reikia tikrai daug darbo.

Nemanau, kad ir artimiausiu metu kas nors labai keisis: socialiniai tinklai plečiasi, o į gyvenimus vis labiau skverbiasi dirbtinis intelektas, kurio galima paklausti, kas naujo vyksta pasaulyje. Tačiau ar žmonės tikrins, iš kokio šaltinio jis paėmė informaciją? Tikimybė labai maža.

– Dirbtinis intelektas kelia nerimą ne vienos profesijos atstovams. Kaip manai, ar jis galėtų pakeisti žurnalistą?

– Norėčiau tikėti, kad ne. Jis gali surinkti jau paskelbtą informaciją ir remdamasis ja sugeneruoti straipsnį. Tačiau nemanau, kad gali rašyti taip tiksliai, kaip žmogus, pats rasti pašnekovą ir paimti iš jo gerą interviu. Man tai skamba utopiškai.

– Bent jau rajono žiniasklaidos funkcijų jis tikrai neatliks. Naujienas žurnalistams reikia rinkti patiems, jų nenusirašysi – pati tai patyrei atlikdama praktiką „Santakos“ redakcijoje. Beje, kaip ją vertini?

– Praktiką panašiai ir įsivaizdavau. Įdomu pavažinėti po savo kraštą, sutikti daugiau žmonių, plačiau pasidomėti, kas ir kur vyksta. Išsikrausčiusi į sostinę buvau kiek atitrūkusi nuo Vilkaviškio, todėl dabar smagu vėl įsitraukti į jo gyvenimą. Džiaugiuosi ir draugišku redakcijos kolektyvu.

– Minėjai, kad tave traukia kultūros sritis. Gal studijuodama atradai ir kitų įdomių žurnalistikos krypčių?

– Kol kas patraukliausia sritis išliko kultūra, bet domiuosi viskuo. Šiemet studijavome politikos žurnalistiką. Ji labai įdomi, tačiau reikia nuolat ir atidžiai sekti situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, gilintis į įvykius.

Bet pirmiausia turėsiu pasirinkti, kuri žiniasklaidos forma man artimiausia – spauda, radijas ar televizija. Kol kas labiausiai traukia radijas, nes, pavyzdžiui, televizijoje viskas griežtai struktūruota, griežtai ribotas eterio laikas. Be to, pati mėgstu klausytis radijo – tada galiu geriau susitelkti į nagrinėjamą temą.

Dabar kuriama ir daug įdomių tinklalaidžių. Man pačiai patinka NARA žurnalistika, kuri orientuota į pokalbių formatą. Įdomūs ir jų pašnekovai, ir projektai. Taip pat mielai klausausi Deimantės Bulbenkaitės laidos „Tendencingai“, įsijungiu LRT OPUS – ten daug įdomių laidų ir interviu apie muziką. Mėgstu klausytis ir Ramūno Zilnio vedamų laidų.

– Jei turėtum galimybę vesti panašią laidą, ką norėtum pakalbinti?

– Reikėtų pagalvoti… Galbūt tą patį Zilnį? Jis daug pasiekęs žurnalistikoje, kultūros, muzikos srityse. Bet kartais ir eilinis, paprastas žmogus turi labai įdomių minčių bei istorijų.

– Sovietmečiu buvo paplitęs posakis, esą kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Dabar mes, žurnalistai, kartais pajuokaujame, kad kiekvienas žino, kaip kelininkai turi tiesti kelius ir kaip turi rašyti spauda.

– Paskaičiusi komentarus iš tiesų pamatai daugybę įvairiausių „ekspertų“. Apskritai atrodo, kad nesvarbu, kokia būtų straipsnio tema ir kaip žurnalistas parašytų, vis tiek atsiras kažkas, kam nepatiks, kas pyks, piktinsis, rašys bjaurius komentarus. Nežinau, iš kur tiek daug pykčio. Manau, kad turime turėti žodžio laisvę komentuodami straipsnius, bet reikia ir atsakomybės. Neetiškus, piktus komentarus, ypač po straipsniais jautria tema interneto portalai turėtų filtruoti.

– Kaip manai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras žurnalistas?

– Profesionalus žurnalistas turi būti nešališkas ir siekti objektyvumo, nors tai patinka ne visiems. Jis taip pat turi būti drąsus ir atkaklus, nebijoti neigiamos pašnekovo reakcijos ir gebėti jį prakalbinti. Ir, žinoma, nerašyti vien dėl „klikų“. Manau, tikras žurnalistas turėtų jausti pašaukimą ir norėti informuoti žmones.