Ruduo

Vida VOSYLIENĖ

Pasigausiu rudenį

Apsiniaukė žydrasis dangus

ir paskendo rūkuos spindulys.

Krinta žemėn švininis lietus

ir užgeso dangaus švyturys.

Vėjas gainioja mirštantį šilką,

tvyro lašas ant medžio šakų.

Pasigausiu rudenį pilką,

nešiu žiemai ant rankų karštų.

Vaidutė DIRŽIUVIENĖ

Pokalbiai apie vasarą

Pūstels gaivus vėjas.

Nulis

šiltas lietus.

Laumės juosta

paženklins dangų.

Saulė

palies kūną.

Nugriaudės perkūnija.

Ir vasara

baigsis rudeniu.

Onutė SAVUKAITIENĖ

Gelsvi klevai tėviškėlėn moja,

Kviečia rinkti rausvų obuolių.

Rudenėlis linksmai parjoja

Ant rusvai išpuoštų eikliųjų žirgų.

Kai mėnulis keliaus per žydrynę

Tarp žvaigždžių bus šviesi pilnatis.

Vis kartosiu, kad nieko nėra brangesnio,

Kaip rami tėviškėlės naktis.

Kęstutis KRUPAVIČIUS

Paženklinti rudens

Metai paženklinti rudens,

Rugiagėlės žiedlapiai suverti ant smilgos,

Pavasarį, vasarą mena,

Tą jaunystę, brandą žmogaus.

Ir tu stengiesi neatsilikti,

Prilaikyti berželio lapus,

Kad jaunystei pabėgus iš kiemo,

Nors brandą sulaikytum namuos.

Pučia atšiaurus vėjas,

Gena per kalėjimą, nelaisvės metus.

Jaunystę tartum žiedlapį skina.

Neskiria šeimos dovanos.

Tai klaidžioji po pasaulį vienas,

Blaškomas tarytum medis vėjų.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Rudeninis tikėjimas

Lapai po truputėlį dažos meilės spalvom,

Kartu su rudeniu ateina tikėjimas,

Jog egzistuoja vienintelis lapelis,

Kuris nukris man į delną, dvelkiantis meile.

Gal ateis tikėjimas, juk upės bangoj rasiu jo lūpas.

Norėsiu tikėti, jog dangui kasnakt žibės jo akys.

Gal šiaurės vėjas apkabins mane kaip jis.

Norėsiu tikėti… Norėsiu….

Jei tai liks tik tikėjimu…

Ar verta tikėti?