Rudens glėbyje

Eleonora BAUKIENĖ

Vėl rudas lapas rieda

Rudens taku.

O neseniai,

Visai dar neseniai

Jis šventė savo vasarą.

Šiandien nutilo

Jo žalioji pasaka.

Rudenis vėjas blaško

Gelsvas plaštakėles –

Berželis jau neteko

Savo aukso…

Nurimo vėjas.

Giria nutilus įsiklauso

Į rudens tylą.

Tiktai akimirka –

Ir vėjas vėl prabyla,

Vėl švilpia, šniokščia,

Į šaltą vandenį

Rudus lapus nubloškia.

Lietaus pilka skara

Nutįsta virš laukų.

Gali ar negali,

Ar lauki, ar nelauki,

Tu vėl rudens glėby!

Janina KURTINAITIENĖ

Astrų žiedai pasipuošė rasa.

Šermukšniai jau raudonom uogom dega.

Paliečia veidą rytmečio vėsa.

Rugsėjis į mokyklą veda.

Rytoj ant smilgos žvilganti rasa

Jau gali virsti sidabru.

Tačiau šiandien – rugsėjis.

Širdy taip gera, taip šviesu.

Gintaras STANKEVIČIUS

Kas aš toks,

Kad sudrumsti galėčiau

Šią lapkričio tylą

Tarp užmigusio medžio šakų.

Tegul tik žvakutė

Ant kapo plazdės,

O aš tik nebyliai kartosiu

Maldos žodžius tuos pačius.

Vaidutė DIRŽIUVIENĖ

Rudenį primena

vynuogių kekės,

raudonas lapų lietus,

rūkai,

gervės

ir voratinklių siūlai.

Suvyniok siūlus,

ir baltas

kelias

pasibaigs

šalna,

vėjo gūsiu,

pūga…

– – – – – – – –

Tikiu balto kelio iliuzija.