Atodangos

Ko­va su vė­jo ma­lū­nais

Čiu­ža la­pai – tas liūd­nas

li­ki­mas ru­dens,

Vė­jas var­nų juo­du­mą per

klo­nius ri­dens,

Me­džiai glau­sis ar­čiau prie

žmo­nių, prie na­mų,

Pa­ti­kė­ję vi­sų ar­tu­mu,

švel­nu­mu.

R. Grai­bus. „Ru­duo. Švel­nu­mas“

Štai ir po Vė­li­nių. Vi­sos gra­žiau­sios gė­lės, vi­sos žva­kės iš­pirk­tos ir su­neš­tos ant ar­ti­mų­jų ka­pų. Šven­ta pa­rei­ga at­lik­ta – mi­ru­sie­ji pa­gerb­ti, ga­li il­sė­tis ra­my­bė­je.

Tik gy­vie­ji tos ra­my­bės ne­tu­ri. Jų lau­kia ne­pa­bai­gia­mi dar­bai. Nuo tų dar­bų neiš­si­suk­si, į juos ne­ga­li ne­kreip­ti dė­me­sio. Jie kren­ta tau tie­siai ant gal­vos, pi­na­si po ko­jo­mis.

Kal­bu, ži­no­ma, apie ru­de­nį kren­tan­čius me­džių la­pus. „Ano­kia čia bė­da“, – nu­si­šai­pys dar­bais ap­si­ver­tęs pi­lie­tis. – Tar­si rim­tes­nių pro­ble­mų ne­bū­tų“. Ži­no­ma, kad bū­na. Bet ir ma­žos pro­ble­mos ap­kar­ti­na gy­ve­ni­mą.

Kas­met, ru­de­nį, kren­tant me­džių la­pams, vie­nas pa­gy­ve­nęs žmo­ge­lis kas­dien žval­go­si į dan­gų, iš kur vė­jas pu­čia. Jei­gu va­ka­ris – jo lau­kia il­ga ko­va su me­džių la­pais.

Su sa­vo so­de­lio vais­me­džių – tri­jų obe­lų ir dvie­jų kriau­šių – la­pais jis ne­sun­kiai su­si­do­ro­ja. Da­lį jų kom­pos­tuo­ja vie­to­je, o li­ku­sius iš­ve­ža į dar­žą ir už­ka­sa.

Bet prie gat­vės au­ga di­de­lės tuo­pos. Vos tik žmo­gus bai­gia tvar­ky­ti sa­vo so­de­lio me­džių la­pus, jam ant gal­vos sa­vo der­lių pa­be­ria tuo­pos. Gel­to­ni, žvil­gan­tys la­pai sto­ru ki­li­mu nu­klo­ja gat­vę, žmo­gaus na­mų kie­mą, lėkš­tą na­mo sto­gą. La­pai už­pil­do sto­go lie­taus vandens su­rin­ki­mo lo­ve­lius, ak­li­nai už­kem­ša liet­vamz­džius… Ne toks ir leng­vas dar­bas pa­gy­ve­nu­siam žmo­gui kars­ty­tis ant sli­daus na­mo sto­go, krapš­ty­ti už­kiš­tus vamz­džius.

Keis­tas gam­tos kap­ri­zas ar ap­lin­ky­bių su­ta­pi­mas, bet tik prieš ke­le­tą die­nų pū­tęs šiau­rės ry­tų vė­jas, pra­dė­jus kris­ti me­džių la­pams, at­si­su­ko iš va­ka­rų pu­sės vi­sa sa­vo jė­ga. Ir skrie­ja links­mai sau la­pų la­vi­na tie­siai ant žmo­gaus gy­ve­ni­mo.

O juk prieš vė­ją, kaip ir prieš val­džią, ne­pa­pū­si. Am­ži­na ko­va su vė­jo ma­lū­nais ve­da į ne­vil­tį, griau­na ti­kė­ji­mą dar­bo pra­smin­gu­mu.

Ir pro­ble­ma vi­sai ne ta, kad ru­de­nį kren­ta me­džių la­pai – taip ir tu­ri bū­ti. Me­džiai, nu­mes­da­mi la­pus, ap­si­va­lo nuo per va­sa­rą su­kaup­tų kenks­min­gų me­džia­gų. Prob­le­ma yra ta, jog su­grėb­tus la­pus nė­ra kur dė­ti. To­kį jų kie­kį ne­su­kom­pos­tuo­si. Tie­sa, nuo gat­vės su­grėb­tus la­pus ret­kar­čiais iš­ve­ža val­diš­kų tar­ny­bų dar­bi­nin­kai. Bet prie in­di­vi­dua­lių val­dų tvo­rų, kur nė­ra ša­li­gat­vių, su­si­kau­pia sto­ras me­džių la­pų sluoks­nis. Nors ši že­mė val­diš­ka, nie­kas jos ne­sku­ba va­ly­ti. Lau­kia­ma, kol na­mų val­dos sa­vi­nin­kas neap­si­ken­tęs pa­ts nu­va­lys. O jei­gu žmo­gus gy­ve­na prie dvie­jų gat­vių su­si­kir­ti­mo kam­po, ten­ka kuop­ti dvi gat­ves. Ir va­lo žmo­nės…

Kur ding­si ne­va­lęs, nes vė­jo sū­ku­riuo­ja­mi la­pai nuo gat­vės skrie­ja pro var­tus į kie­mą, tie­siai prie na­mo du­rų. Sug­rė­bia žmo­gus prie gat­vės di­džiu­les la­pų krū­vas, o vie­no­dai pa­dy­kę vė­jas ir vai­kai vėl juos žars­to po gat­vę, ma­la pra­va­žiuo­jan­čių au­to­mo­bi­lių ra­tai. Ir vėl dai­na be ga­lo, ir at­li­kė­jas tas pa­ts.

O vė­jo ma­lū­nai vis su­ka­si ir su­ka­si… Jie su­ma­la vis­ką. Tik žmo­gaus kant­ry­bės su­mal­ti ne­ga­li, nes jis, žiū­rė­da­mas į ru­de­nį kren­tan­čius me­džių la­pus, ma­to pa­va­sa­rį sprogs­tan­čius pum­pu­rus, nau­jos gy­vy­bės ver­ži­mą­si. Ir ru­de­nį, so­din­da­mi me­džius, mes ži­no­me, kad gal­būt ne­teks ska­nau­ti jų vai­sių. Bet vis tiek so­di­na­me.

Ro­mė­nų fi­lo­so­fas L. A. Se­ne­ka ra­mi­na: „Ta­vo so­din­tų me­džių obuo­lius val­gys ta­vo anū­kai.“ Gal jie su­grėbs pa­sku­ti­nio ta­vo ru­dens me­džių la­pus…

Vy­tas DRU­NIS