Kapaviete susidomėtų turistai

Eglė KVIESULAITIENĖ

Krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, „kolekcionuojantis“ legendas apie mūsų rajono įžymybes, neseniai sužinojo ne tik naują legendą apie Kybartų krašto dvarininką, bet ir surado jo mauzoliejų.

Ne daug kas net iš vietinių gyventojų žino, kad Paražnių kaimo ribose, Šūklių miške, yra kapavietė, kuri gali vadintis mauzoliejumi. Kažkada, kaip galima spėti, įspūdingai atrodę ją ribojantys akmeniniai bokšteliai ir sienos dar ir dabar dvelkia didybe.

Kaip pasakoja senoliai, kažkada, 19 amžiuje, šiuose kraštuose gyvenę trys senberniai broliai Lengvinai. Vienas jų valdė Paražnių dvarą. Šis dvarininkas, dar būdamas gyvas, pasistatė sau kapavietę ir ją įsirengė kaip pridera tokio luomo žmogui.

Įspūdinga kapavietė ir keistas joje palaidoto dvarininko būdas netruko apaugti legendomis. Viena jų pasakoja, kad nelabai doro būdo dvarininkas kartą pasityčiojo iš šventos komunijos. Parsinešęs ją iš bažnyčios, didikas paslėpė tvarto šiene. Už tai miręs dvarininkas buvęs nubaustas ir neturėjęs ramybės. Vasaros naktimis jis keldavosi iš kapo ir eidavo ten, kur ganėsi balti arkliai, ir jais jodinėdavo. Rytais kaimiečiai rasdavo nuvarytus, šlapius savo gyvulius. Dėl to žmonės supykę ir nutarę kapą atkasti. Kad dvarininkas nebegalėtų jodinėti, jie nusprendė nukirsti jam galvą ir paguldyti šalia. Bet burtas nepasisekė. Kilęs iš kapo dvarininkas užsivoždavo galvą ir toliau jodinėdavo šyvaisiais arkliais. Tuomet kaimiečiai sugalvojo dar baisesnį burtą. Jie vėl atkasė didiko palaikus ir jo galvą įspraudė tarp kojų, kad nepasiektų. O kad vaiduoklis neprisikeltų, ant kapo iš visų pusių pastatė po kryžių, kurie atbaidytų piktąsias dvasias. Kaip teigia legenda, šis burtas padėjęs, ir dvarininko dvasia paliko kaimiečius ramybėje.

Tiesa, kryžių išlikusioje kapavietėje jau nematyti, tačiau du iš keturių bokštelių gražiai išsilaikę. Kapavietę riboja maždaug 10 metrų ilgio sienos. Jų viduryje – rūsys.

Krašto muziejaus direktorius A.Žilinskas jau kalbėjo su archeologais, kurie pritaria, kad kapavietė būtų sutvarkyta ir ištirta. Tam reikėtų parengti projektą ir gauti lėšų, jog būtų atstatytos sienos, bokštai, išvalyta medžiais užžėlusi aplinka. Sutvarkyta senovinė kapavietė taptų turistų lankytinu objektu, o archeologai galėtų įsitikinti, kiek tikroviška vietos žmonių pasakojama legenda.