Problemų dėl žemės kyla net ir mirusiųjų miestuose

Eglė MIČIULIENĖ

Išėjusiesiems anapus neberūpi, kokio dydžio žemės plote jie ilsisi ir kuo – trinkelėmis ar akmenėliais – aptaisyta jų amžinojo poilsio vieta. Tai svarbu tik į kapines užsukantiems gyviesiems. O jie, norėdami gražiau, geriau, daugiau, ne visada linkę vieni su kitais tartis.

Nepalieka vietos trinkelėms

Į redakciją atėjusi Maldėnų kaimo gyventoja buvo smarkiai susijaudinusi. Ją papiktino pokalbis su seniūnu, įvykęs Alvito kapinėse.

Nemaloni situacija susiklostė, kai maldėniškė išsikvietė darbininkus sukloti trinkeles aplink šeimos kapavietę. Ši yra senosiose kapinėse, tad ir tarpai tarp kapaviečių tokie, kokie būdavo senais laikais – vietomis platesni, vietomis – beveik jokių. Moteris sumanė, kad trinkelės turi nugulti aplink visą jos kapavietę. Tačiau į ją už paminklo kone remiasi kita, labai sena, aptverta betoniniais stulpais ir apjuosta metalo virbu.

O dešinėje kapavietės pusėje yra nedidelis kapas – jį, anot moters, kažkas neseniai pradėjo tvarkyti: uždėjo akmens plokštę, tarpus užpylė akmenukais.

„Tas tarpas tarp mūsų kapaviečių – tik 47 centimetrų, jį reikėtų dalintis. Bet man vietos trinkelėms nepalikta. Aš tuos jų akmenėlius nužėriau iki tako pusės, bet kitą dieną ir vėl radau sustumtus atgal“, – pasakojo moteris.

Anot jos, tą dieną, kai meistrai klojo plyteles, į kapines atvažiavo „kažko iškviestas“ seniūnas. Jis paaiškino, kad priešais moters šeimos kapavietę esantys kapeliai su betoniniais stulpais yra paveldas, todėl nieko judinti negalima.

„Nežinau, ar ten iš tiesų paveldas, bet kad negalima – tai negalima. Parodžiau akmenėliais užpiltą tarpą dešinėje, klausiu, kaip man ten trinkeles susikloti, o jis ir sako: „Tavo kapavietė didelė, pasidaryk per ją praėjimą. Tai negi man per tėvo galvą laipioti?!“ – piktinosi pašnekovė.

Įvažiavo savavališkai

Kai susisiekėme su Šeimenos seniūnu Gintu Bakūnu, jis visų pirma paaiškino, kad kapinėse tą dieną atsidūrė ne šiaip sau, o iškviestas prižiūrėtojos.

„Pirmiausia konfliktas įvyko dėl to, kad šios moters atsiųsti meistrai be kapų prižiūrėtojos žinios įvažiavo į kapines, savavališkai išsiėmę tvoros segmentą, važiuodami dar užkabino plyteles prie vandens krano. Neradusi bendros kalbos su tais vyras prižiūrėtoja išsikvietė mane. Nuvykau į vietą, su meistrais susikalbėjome, išsiskyrėme draugiškai. Bet pati savininkė pareiškė, kad aplink visą šeimos kapavietę nori sukloti trinkeles. Tokiu atveju tiek vakarinėje pusėje, tiek dešinėje pusėje jos trinkelės jau atsidurtų svetimose kapavietėse – juk jos beveik susiremia. Viskas daryta senais laikais, tarpų praktiškai nėra. Tos moters kapavietė didelė, trijų vietų, tad keistai atrodo noras kloti trinkeles vos ne ant svetimo kapo, ir taip daryti neleidau“, – aiškino G. Bakūnas.

Anot jo, tokiais atvejais, ypač kai kapinės senos, būtų geriausia, jei žmonės tartųsi tarpusavyje, o ne siektų vien savo tikslų nepaisydami kito ar veldamiesi į konfliktus.

Seniūnas teigė, kad su būtent tokiais konfliktais jam susidurti dar netekę. Dažniau pasitaiko problemų su meistrais, kurie, G. Bakūno teigimu, po kapines nori važinėti kaip jiems patogiau, nepaisydami taisyklių ir neprašydami jokių leidimų.

Kreipiasi į valdžią

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėja Vilma Kolpakovienė sakė, kad dėl kapų priežiūros besipykstantys kaimynai kartais pasiekia ir Savivaldybę.

Visai neseniai panaši situacija buvo Kybartuose: nesusitarė dvi gretimas kapavietes prižiūrintys žmonės. Vieni suklojo trinkeles, kiti pasipiktino, kad šios suklotos per plačiai ir galimai įsibrauta į jų teritoriją. Abi kapavietės senos, viena siekia 1965, kita –1985 metus.

Savivaldybės juristė paaiškino, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. B-TS-1222 yra patvirtinusi Žmonių palaikų laidojimo ir kapinių lankymo bei tvarkymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje tvarkos aprašą.

Šiame dokumente numatyti kapaviečių dydžiai, takų pločiai ir kiti dalykai, kuriais gyventojai turi pasidomėti, ypač jei kyla panašūs nesutarimai.

Taisyklės – naujiems kapams

Numatyta, kad vienam kapui (vieno žmogaus palaikams palaidoti) skiriama 3,75 kv. m (1,5×2,5), neįskaitant priėjimų prie kapo, o keliems kapams (šeimos kapavietei) – 7 kv. m (2,8×2,5), neįskaitant priėjimų (šoniniai 0,25−0,3 m, galiniai 0,6−0,75 m) prie kapo. Kremuotiems žmogaus palaikams laidoti skiriama 1,32 kv. m (1,10×1,20) arba pagal kapinių planą – kitokio dydžio kapavietė.

Bet, kaip pabrėžė V. Kolpakovienė, šios taisyklės galioja naujose kapinėse.

„O kalbant apie senuosius kapus – sudėtinga nusikelti 60 metų atgal, kad sužinotum, kur tiksliai kapavietė buvo suprojektuota. Todėl tokiais atvejais labai svarbu tarpusavio geranoriškumas. Juk senose kapinėse vietomis šonuose net praėjimų nėra, svarbu, kad takas būtų bent iš kapo galo. Deja, kartais dar bėdos pridaro žmonių godumas – jie išsiplečia kapavietę, rodos, nori suguldyti pusę giminės. Bet tai turi kontroliuoti seniūnai, kapų prižiūrėtojai“, – kalbėjo juristė.

V. Kolpakovienė priminė, kad norint rekonstruoti seną kapavietę privalu informuoti seniūną ir gretimas kapavietes prižiūrinčius žmones. Keisti priėjimų prie kapaviečių dangą ar kitaip jas pertvarkyti (kai takai išklojami trinkelėmis, užpilami skalda ar pan.) galima tik suderinus raštu su atitinkamos seniūnijos seniūnu ir už gretimų kapaviečių priežiūrą atsakingais asmenimis.

Verta žinoti, kad visi kapaviečių statiniai, įskaitant ir suoliukus, gali būti statomi ir želdiniai sodinami tik skirtos (turimos) kapavietės, kurią vietoje pažymi atitinkamos seniūnijos seniūnas arba jo įgaliotas asmuo, ribose (kapavietės sklype).

Raudonos ar pilkos?

Teisininkė prisiminė, kad Vilkaviškio kapinėse kažkada buvo situacija, kai žmonės sukonfliktavo dėl trinkelių spalvos: vieni klojo raudonas, kiti gretimais norėjo pilkų. Deja, šitoj vietoj vėlgi padėtų tik geranoriškumas, nes spalvų reglamento taisyklėse nėra.

Tačiau Lietuvoje jau yra kapinių su mokamomis kapavietėmis, kur infrastruktūra yra sutvarkyta, takai iškloti vienodomis trinkelėmis. Tai – puikus sprendimas, norint gražaus ir tvarkingo vaizdo.

Tuo tarpu Vilkaviškyje visos kapavietės suteikiamos neatlygintinai, todėl jas prižiūrintys asmenys tvarkosi taip, kaip supranta patys. Dėl to kapinių takai marguoja, skiriasi ne tik plytelių ar trinkelių spalvos, faktūra, bet ir aukščiai, o kapus lankantiems žmonėms einant kliūva kojos.

Yra nemažai pasaulio valstybių, kur kapų teritorijų trinkelėmis niekas nekloja ir nesivaržo, kurio kapavietė gražesnė, papuošta prabangesniu paminklu: žmonių palaikai ramiai ilsisi žole apželdintoje teritorijoje, pažymėti vienodais paminkliniais akmenimis. Lietuviams tokios tradicijos nepriimtinos, bet bent jau problemų dėl takų pločio ar spalvos ten niekam nekyla.