Atgarsiai

Kaip Lengvinas du Vytautus po Šūklių mišką vedžiojo

Perskaitęs „Santakoje“ rašinį „Kapaviete susidomėtų turistai“ (birželio 23 d., Nr. 71), kaip Vilkaviškio krašto muziejaus direktorių Antaną Žilinską sudomino legenda apie Paražnių dvarininką Lengviną, prisiminiau kelių dešimtmečių senumo nuotykį. Tuomet aš pirmą kartą išgirdau šią legendą. Beje, pakankamai neįprastomis aplinkybėmis.

Buvo 1962 m. vasara. Iš Keturkaimio po sėkmingos žūklės su prieš porą metų Anapilin išėjusiu Vytautu Šabanausku patraukėme namolio į Klausučius. Ten tuo metu abu gyvenome. Drauge su mumis keliavo ir mano nuolatinis medžioklių palydovas dratharų veislės šuo Pifas.

Diena jau ėjo vakarop, iki namų – apie 10 kilometrų, tad Vytautas pasiūlė sutrumpinti kelią – traukti per Šūklių miškelį, primenantį 5 km ilgio ir puskilometrio pločio „rankovę“. Aš dar suabejojau, ar nenuklysime, tačiau Vytautas užtikrino, kad iš vaikystės mintinai žino kiekvieną miškelio pėdą. Paėjėję apie valandą, pradėjome dairytis miško pakraščio, tačiau jo vis nebuvo. Pagaliau, jau visiškai sutemus, prasišvietė palaukė. Bet patekome ne į Žaliosios (Andriškių) pakraštį, o atsitrenkėme į raudonų plytų sieną.

– Ar žinai, kas čia, – pyktelėjęs paklausė mano draugas. – Taigi čia Lengvino koplyčia…

Aš nieko apie ją nežinojau ir tada iš Vytauto išgirdau legendą. Apsidairę supratome, jog per keletą valandų mes labai nedaug tenutolome nuo ten, iš kur išėjome. Po Vytauto garantijos, kad dabar jau tikrai rasime kelią, vėl patraukėme namų link. Bet po valandos vėl atsidūrėme prie tos pačios sienos (tais laikais ji dar švietė raudonomis plytomis). Norite tikėkite, norite ne, bet prie tos pačios sienelės mes atsidūrėme ir trečią kartą, jau gerokai po vidurnakčio. Aš, Vytautas ir net Pifas buvome visiškai nusiplūkę.

Atsisėdęs prie sienos pareiškiau, kad Vytauto vaikystės takais klaidžioti atsisakau ir eisiu pamiške. Šįkart jis nusileido, ir brėkštant laimingai pasiekėme Klausučius.

Klaidžiojimas miške ratu netgi dieną – ne toks jau retas reiškinys, patirtas ne vieno grybautojo. Ir nieko antgamtiško čia nėra. Tačiau man, ne kartą klajojusiam po bekraščius Karelijos, Archangelsko, Vologdos sričių miškų masyvus nieko panašaus patirti neteko. Ir visgi tada aš supratau, kad ne visi mistika dvelkiantys liaudies pasakojimai yra vien „išmislas“.

Vytautas AKUCEVIČIUS