Eilės

Vytautas STANKŪNAS

Jau per daug pavargau,

Ir nekeikit manęs, kad aš vienas.

Kai nuo skausmo pabėgsiu,

Galbūt atviresnis aš būsiu ir tau.

Šiąnakt žvaigždės nekrito,

Tik kojas suraižė ražienos…

Gal ne taip pas tave,

O galbūt ir ne taip nuo tavęs aš ėjau.

Gal manęs nereikėjo

Apkabinti jau kitą

Apglėbusiom rankom?

Gal reikėjo praeit

Nepaglosčiusiai mano širdies?

Tu matei mūs žvaigždes?

Jos nuo žemės

Pakilo į dangų.

Šiąnakt jas bučiavau…

Tik kodėl

Ten tiek daug netekties?

* * *

Į paskutinį rudenį einu,

Todėl atleisk, kad tavęs nepalaukiau.

Kai skauda man, aš tuo skausmu tikiu,

Kai liūdna man, dar būna, kad pašaukia

Šuva – pasėt nežydinčių gėlių,

Kurias kažkas įpynė tau į plaukus…

Į paskutinį rudenį einu.

Tu neliūdėk, jau jis manęs sulaukė.

Dabar jau ašaras

Lai pasodins ruduo

Ar žemei sugrąžinti

Medžių lapai.

Kai širdį skauda,

Net neloja šuo,

Kai kojos šlapios

Nekalti vien batai,

Kuriuos kažkaip

Apkaltino vanduo,

Kurie mane

Dar nešė nuo vienatvės…

Jei tu suspėsi,

Viską atiduos

Ant mano kapo

Pasodintos žvakės.

Onutė JASAITIENĖ

Kiek daug pavasarių

žibuoklėm nužydėjo,

kiek pūgomis

nustūgavo žiemų,

išbarstė rudenys geltoną auksą,

paseno mūsų medžiai

už langų.

Ir tolimuos

kampeliuos išsisklaidę

atgal dažnai

nerandame kelių.

Palieka laikas

saują balto sniego,

kurį mums išbarstys

ant smilkinių.

Algimanta KABIŠAITIENĖ

Tu nori ar nenori –

Liksi praeity.

Manam pasauly

Tarsi pasiklydęs.

Toksai šviesus

kaip rudenio žvaigždė

Ir menkas toks,

Kaip šviesulys nukritęs…

Ne mano –

Mano

Amžinai –

Kaip rudenio smarkus lietus,

Šaltais kristalais nuskambėjęs.

Zita ZAGURSKIENĖ

Vėlinių žvakelė –

saulės lašelis,

nukritęs į lapkričio lietų,

beržo lapelis ant žemės,

ant nušalnotų gėlių.

Išėjusieji,

užmiršti ir mylimi,

šviesūs ar liūdni

kaip lapkričio vėjas,

gyvenimą mylėję,

taip trumpai teviešėję,

išvaikščioję mūsų takus,

sudeginę širdis,

akis pražiūrėję,

pavargę nuo savo naštos…

išėję į laiką negrįžtantį,

amžiais nubėgantį kelią…

Tyliam atminimui –

nuvytusios šaltyje gėlės,

ant pirmo sniego

plevenančios vėjy žvakelės…

Konstantinas TENDZEGOLSKIS

Ruduo atslinko prie Šešupės

Ir, rodos, ašarom čia lyja.

Į rūko šydą įsisupęs

Rūstus gamtovaizdis atgyja.

Jau gervių virtinės negirksi,

Ir po nakties gamta pražyla.

Nelyg šį – paskutinį – mirksnį

Ir meilė lyg numirus tyli.

Išsklaido rudenio kaliausės

Neaiškų protui širdies ryžtą,

Pamiršus viską ten keliauti,

Iš kur jau niekas nebegrįžta.

Mylėk, kas širdimi sutverta.

Dėl jos ir man gyventi verta.

Daiva RUDAITIENĖ

Šiandieną man taip daužosi
širdis,

Širdis, kuri nurimt negali.

Ji tarsi žvakė plaikstos į šalis,

Ir vėl prisiminimuose sugrįžta
praeitis.

Pradingsta džiaugsmas ir viltis,

Tiktai tyla ir jaudulys.

Maldos namuos jau sugaudžia
varpai

Už visa tai, ko netekai,

Už skausmą, vienišus namus,

Už tai, kas buvo ir kas bus…