Eilėraščiai

Agnė MILIAUSKAITĖ

Iš pradžių buvo žemė,

Buvo vandenys, oras.

Kvėpavimas menamas to,

Kuris dar tik gimti kvėpuoti turėjo.

Aš bridau per tuos vandenis, neliestus vėjo,

Ramybės įsčiuos sūpuotus.

Bridau spausdama savo saujoj skaidrią vienatvę.

Ir verkiau, nes kojos nešlapo, vanduo neteškėjo,

Nes pirštai į molį neklimpo, nedažė delnų raudonai jis,

Kai klupau už grumsto užkliuvus,

Kai apsėmė vanduo lig juosmens…

Verkiau dar tada nežinodama,

Kad taip savo žemei aižėtai

Pagimdysiu pirmąjį lietų.

……………………………………………

Ir dabar dar matau, kaip kartais lyja…

Bet lietus tas ne mano jau.

Mano liko tik žemė…

Ugnė LENGVINAITĖ-
ŽEMAITIENĖ

***

Aš juodą medį auginu

Liesom šakom

Siauru kamienu

Aš juodą medį auginu

Prabėga lietūs jo juodom šakom

Lašai išsirikiuoja juodume po vieną

Aš juodą medį auginu

Be paukščių, lapų

Su siauru kamienu

Aš juodą medį auginu

Sidona ČERNAUSKIENĖ

Į save…

Ir tie žodžiai

piktai pasakyti,

ir tie žingsniai

nutolę taip greit,

ir tas balsas,

taip šaižiai skambantis

jau manęs

neskaudina,

nežeidžia,

nemenkina,

neteršia,

nes aš išmokau

nesiklausyti,

nepravirkti,

nematyti,

iškęsti,

atleisti,

nusisukti,

nebausti…

Nes aš išmokau

šypsotis saulei

ir gėlėms,

pagauti vėją ir

su juo nulėkt

į tolumą,

į begalybę,

į save…

Romualdas IVANAUSKAS

Žiburėlio širdy neužpūsk

Jau saulelė per pievas basa

Nuskubėjo migdyt spindulių,

Ten, kur krinta sidabro rasa,

Aš lakštingalas klony girdžiu.

Žiburėlio širdy neužpūsk,

Nepranyki dienos spinduly…

Jei gali, su manim dar pabūk –

Patylėk su manim, jei gali…

Onutė JASAITIENĖ

xxx

Jei pašauktum,

aš galbūt ateičiau

paklajoti pamiške rasota,

gal dar laukia pasaka vaikystės

pasislėpus po pušim sakuota.

Jei tikėtum,

gal ir pasakyčiau,

kad ilgiuos tų tolimų dienų,

bet tavęs aš niekad neišgirsiu,

nes žinau, manęs nešauksi tu…