Jus sveikina Mažasis poezijos pavasaris

Pora šiandieninės „Santakos“ puslapių yra paskirti rajono literatų kūrybai. Spausdiname Mažajam poezijos pavasariui atsiųstus eilėraščius.

Tradicinė jau aštuonioliktus metus pavasariais vykstanti rajono kūrėjų šventė kasmet sutraukia vis daugiau dalyvių. Tad konkursas patekti į šiam renginiui skirtus „Santakos“ puslapius tampa vis didesnis. Taigi ir šį kartą savo kūrybą atlanke ras ne visi autoriai. Tačiau visi, siuntusieji savo eiles Mažajam poezijos pavasariui, gegužės 10 d., 15 val., maloniai kviečiami į popietę „Jūs pareisit žibuoklių takais į geltonas pavasario pievas“, kuri vyks Paežerių dvaro rūmuose. Bus paskelbtas šiemetinio poezijos pavasario laureatas, kuriam teks rajono Savivaldybės premija, pagerbti diplomantai, įteikti kiti prizai.

„Santakos“ skaitytojai taip pat gali rinkti labiausiai patikusį eilėraštį ir skambinti tel. (8 342) 20 801. Jo autoriaus taip pat laukia dovana.

„Santakos“ inf.

Zita Andziulienė

Esi čia

Kažkada, kažkada

Aš ieškojau tavęs

Net padangių

Melsvam debesy,

Klausinėjau beržų,

Klausinėjau pušų

Ir žvaigždelių šviesių,

Kur esi?

Ir šaukiau, ir šaukiau

Iš miglų ir laukų,

Iš alyvų, žydėjimo vyšnių,

Ir prašiau nors daina

Ar lietaus lašeliu

Į mane tarsi žemę

Sugrįžti.

Kažkada, kažkada

Aš ieškojau tavęs

Net padangių

Melsvam debesy,

Kol nuleidus akis

Pakuždėjo širdis,

Kad tu čia, mano meile,

Esi.

Elena BACEVIČIENĖ

Tas pavasaris toks:

Išsiliejusios ilgesio upės,

Prismaigstyti šalpusnių –

Mažyčių saulučių – grioviai…

Negaliu dar priversti

Savo širdies nebekrūpčiot

Nuo šešėlių ant sienų,

Kur tik mano pačios atspindžiai.

Nepamiršus, dar ne,

Viksvos geliančio rėžio per delną,

Pro akis prašuoliavusių

Vėju žabotų dienų…

Atidavusi nerimo duoklę

Svajingam pavasariui,

Į save, kaip prie aukuro,

Vėl sugrižtu…

Irena Bacevičienė

Eilės apie eiles

Mintys blaškos neramios

Kaip avys žalioje lankoje.

Jas reikia pagaut, uždaryti.

Atmintyje atrinkt vaikystės skausmą,

Gražius pavasarius ir vasaras žalias,

Auksines rudens lapų kopas

Ir nuostabias šerkšnotąsias žiemas.

Apie gyvenimą man bus sunku rašyti,

Nes jis – žaizda gili.

Dabar jau žilstanti galva

Guodžia mane kasdieną.

Ir aš su meile jau žengiu

Per užgyventą žiedlapių purieną.

Eleonora Baukienė

Spalvoti sapnai

Tylėjimo naktys,

Prabilkit spalvotais

Sapnais

Su vainikais žaliais,

Su medžiais aukštais.

Ir jūra teošia

Po mano langais…

Prie kranto pamosi

Ranka.

Pažinsiu Tave,

Ir džiaugsmas virpės

Man ant lūpų –

Vėl būsi šalia…

Nusvyra alyvų

Baltieji žiedai

Ant glostančios rankos,

Kažkur tolumoj

Perkūnas jau trankos.

Lietus sidabru

Užlieja mano

Spalvotus sapnus…

Tylėjimo naktys,

Leiskit sugrįžt į namus!..

Rimas Baukus

Lyg vaikai

Susikabinam rankom

Lyg maži vaikai

Ir einame užmiršę,

Kad mūs gyvenimas

Pakalnėn eina.

Ir neišsiskirsim

Taip lengvai,

Nes tapome daugiau

Negu draugai.

Jau pavargau

Skaičiuoti laikrodžio

Dūžius.

Tie pasimatymai –

Tokie trumpi ir

Skaudūs.

Norėčiau glėbyje

Suspausti, nepaleisti,

Nors mūs gyvenimas

Pakalnėn eina.

Susikabinkim rankomis.

Tegul praeiviai

Mums pavydi.

Ir nesvarbu,

Kas bus toliau.

O mūsų širdys

Vis dar žydi!

Romutė Barkauskaitė

Tik vienas žvilgsnis

Vienas žodis

Tik vienas prisiglaudimas

Vienas palytėjimas.

Vienas žvilgsnis

Į tave

Į mane

Į didžiulį, platų PASAULĮ.

Vienas žodis

Tau

Man

Kitiems.

Vienas prisiglaudimas

Prie tavęs

Prie manęs

Prie ŠIRDIES.

Vienas palytėjimas

Tavo

Mano

Mūsų

GYVENIMO.

Aušra BARAUSKIENĖ

Tavo žvaigždės subyra

Į mano ramybės sodą.

Aš giedu Giesmę,

Kurią Tu patikėjai man…

Kurią Tu man patikėjai.

Valerija Blažaitienė

Giesmelė skambi vyturėlio

Vis kelia saulutę aukštyn.

Žvaigždutės – dangaus žiburėliai

Į viltį vilioja naktim.

Pavasario vieškeliai dunda,

Nespėjančių niekas nelauks,

Džiaugsmingai gamtužė pabunda,

Į žaliąjį glėbį priglaus.

Žiedais neužgimusiais miršta

Mūs viltys, kai pyksta gamta,

Kai derlius į nieką pavirsta –

Skurdi ateitis nulemta.

Pavasaris žemdirbio daliai –

Gražiausių svajonių lopšys.

Mes lenkiamės gamtinei galiai –

Ji sėkmę aruoduos rašys.

Lai gyvąją pasaką seka

Rytojaus aušrų švyturiai,

Lai saulė gyvenimo teka

Jaunystės svajų vyturiais.

Vincenta Brazienė

Vakarėjant

Saulė slepiasi už mėlyno šilo,

Dangus pamažu vakarėja.

Melsvas rūkas virš žemės pakyla.

Atrodo, lyg vaikštai liepų alėja.

Nurimo vėjelis, nutilo paukštelių balsai,

Vien lakštingala per naktį budės.

Rodos, viską iš naujo matai,

Vakaro tylą pirmą kartą girdi.

Be garso alsuoja laukai,

Medžiai kuždasi tyliai,

Nakties miegui užsimerkia žiedai,

Jaunas mėnuo virš miško pakyla.

Matai, kaip užgęsta purpurinė žara,

Užsidega žvaigždelė vakarė.

Laukai apsikloja blyškia tamsuma,

Tik sapnai vaikšto po miegančią žemę.

Aldona Janina Buragaitė

Verks pavasario vėjai.

Laikas smiltis pustys.

Saulės skaisti ašarėlė

Ant našlutės žiedelio nukris.

Neprakalbins jų niekas,

Jie kentės ir tylės.

Mėnesėlio vainikas

Prisiglaus prie Žvaigždės.

Vladas BURAGAS

Pavasarėja.

Žemėj ir širdy –

Pavasarėja…

Tai laiko vilnys plukdo

Dieną naują –

Orchidėją.

O Dieve,

Kaip gražiai

Pavasarėja!

Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ

Iš Tavo rankų

Vandenį gersiu,

Kad pražystų švenčiausias mūs jausmas.

Atsigėrusi posmais prabilsiu

Ir nežinosiu,

Kaip kūnas skausta.

Tavųjų lūpų

Bučinio gaivą

Ir begalinę meilės pagundą

Saugosiu visą likusį laiką.

Tegul gerumas

Žemėj pabunda…

Teresė Čebatoriūnienė

Kai skamba muzika

Girdžiu saulėlydžio žaroj –

Oginskio polonezą

groja.

Ir netelpa širdy

manoj jausmai –

garsus tuos atkartoja.

Regiu

lašelyje rasos

liepsnojančias akis

kūrėjo

ir virpančius pirštus,

kurie stebuklu pakerėjo.

Kai skamba muzika,

mana siela

dainuoja.

Išnyksta pilkas

liūdesys,

šypsotis noris.

Rima Čiuprinskienė

Jūrai

Beribė, bekraštė, paskendus ūkuos,

Mojuojanti vėjy žuvėdros sparnu,

Sūpuojanti laivą bangų pataluos,

Tokią išvydau aš atbėgant taku.

Atsirito banga ir ištiškus purslais

Užliejo man veidą gaivia vėsuma,

Visu kūnu nubėgo šilti virpuliai,

O širdie, dar labiau tu spurdėk, aš laisva!

Aš laisva, pakylėta nuo žemės,

Nuo besaikio bėgimo ir kasdienių vargų,

Atvira gėriui, laimei ir džiaugsmui,

Kaip tavoji gelmė mėlynųjų bangų.

Elena Dereškevičienė

Kai pavasaris laužys ledus

Ir medžiams iš naujo prisegs vėl lapus,

Aš tylėsiu, ilgai tylėsiu,

Kai vėjas atplėš langines

Ir pievose vašką palies,

Aš žiūrėsiu, ilgai žiūrėsiu.

Kai kregždės vėl maldai nurimę sutūps,

Aš melsiuos, karštai pasimelsiu.

Kai gatvėj vaikystė sušuks,

Aš tikėsiu, tikrai tikėsiu…

Pavasaris atkelia saulei vartus.

Vaidutė Diržiuvienė

Rožinis

Pirma šalna

šermukšniais raudonuoja.

Ledinėm ašarom

pravirksta drebulė.

Suvirpa vėjyje

vienišė smilga.

Sužvarbusios

sušildyt

nieks jos negalės.

Ledinė saulė

apgobia vienatvę.

Sustoja laikas,

suklumpi…

Ir pusnyje

kartu su vėju

tu tyliai

rožinį kalbi.

Aistė Diržiūtė

aš neskiriu tikrovės nuo sapnų

ir apkabinus savo širdį sopią

išpjaunu ją ir padedu ant stalo,

vaišinkitės, sveteliai, jūs mielieji

rytoj aš jau turėsiu naują

sukursiu kaukę savojo vaidmens

išbraukusi save iš sąrašo kūrėjų

paliksiu tad riba tarp sapno ir tikrovės

ir keiksit jūs, o gerbiamieji,

pritariamai aš linkčiosiu visiems

gerai gerai tegu taip būna

ko būti negali niekados.

Ona Gabartienė

Esi ir būsi

Tikėjom – nugalėsi…

Nors apmaudu, bet šitai būna,

kad paskutinį tašką padeda Fortūna.

Neprognozuojamoj audroj palūžta ąžuolai…

Tą žvarbią ūkanotą kovo naktį

narsi širdis nustojo plakti.

Palikęs viską, kas brangu

ir miela, išėjai… deja.

Nutilo Šauklio balsas naktyje.

Tave mylėjom, kad nevengei

pūstelėt prieš vėją,

šaukei į kovą protėvių dvasia.

Kvietei nuo svetimųjų ginti tėviškėlę,

nusikratyti amžiams vergija.

Nesakome – buvai,

Tu visuomet mums būsi!

Išplauksi, Benai, vėl birželyje į Nidą

ir pasiliksi ten visiems laikams.

Leonarda Gaurylienė

Tėviškė

Kada gi spėjo viskas čia pražysti

visų varsų pavasario žiedais?

Čia atėjau ieškodama jaunystės,

Su ievom, nužydėjusiom kadais.

Einu laukais gimtaisiais aš laiminga,

Laisva kaip tie laukai ir išdidi.

Sodybų soduose žiedeliais sninga,

Rimuoju dainą plakančioj širdy.

Kokia graži pabudus mūsų žemė!

Ir pėdos mano pasiliks čia amžinai.

Kur tik einu, kur akys remias,

Čia tėviškėlė mano, čia jinai!

Algimantas GRAKAVINAS

Šalia kelio

Užmerk akis, Rūpintojėli!

Pamiegok…

Juk taip kentėjai

Tuštumoje garbės aikštingos.

Iš tavo liūdesio

Tvirtybės niekas neišvogs,

Nes nieko niekam

Nežadėjai.

Tiktai pilnatimi,

Bemiegę naktį pasitinkant,

Glaudei mane,

Kaip rugio šiaudą tuščią

Vėjuos linkusį.

O kai pakelsi vėl

Erškėčiais vainikuotą galvą –

Priešais tave – sūnus paklydęs…

Ničnieko jam nedovanok!..

Į kalnus palydėk!..

Ten meilės žiedas

Viršūnėje pražydo…

Jos veidą atpažinsiu

Vaivorykštę palietęs.

Gerumas viešpataus visoj šaly…

Apsikabinkime ir jėgos griš

Per žemę motinėlę sūnui –

Lietuvos Antėjui.

Jovita GRAKAVINIENĖ

Jau pavasario vėjas

Švelniai vyšnias bučiuoja.

Sudrebės jos. Nubus,

Nuvilnys aistromis!

Su džiaugsmu dovanos

Baltą žiedlapių rojų,

Šiluma per atgyjančią Žemę

Atsklis…

Kyla saulė rytuos,

Auksu Viltį nudažo…

Kur tik eitų Žmogus,

Tegu bus jam šviesu.

Nesvarbu, kad ugnelė

Iš židinio mažo,

Ji kartoja kasdieną:

„Laiminga esu!“

Goda Gurinskaitė

Kaimynų šuo

Svetimėjantis kaimynų šuo

Neatpažįsta manęs.

Aploja it eilinį praeivį…

Manau, kad jis greit mirs,

Net paglostyti neprisileidžia.

Kvaili vaikigaliai jo nesupranta…

Toliau smėlynas, balos, sekanti laiptinė…

Bum!

Agnė Grinevičiūtė

Mano žmogau

Atradau kaip gintarą jūros dugne,

Paskendau it debesų pūkuose,

Skrieju išblaškyta žeme –

Radau! Mano žmogau,

Tave sutikau!

Vėl iš naujo šioj žemėj gimiau –

Pakilau.

Svajonėm tikiu ir sparnus auginu.

Be galo, pasaulio krašto

Tas jausmas ryškus ir galingas –

Tave, mano žmogau, sutikau.

Tu būsi mano sparnai.

Stanislava Jakimavičienė

Suvalkija

Smagiai krapnoja švelnūs lietūs,

Greit sodai ims ir vėl žydėti.

Nors kartą žemę šią palietus

Turėsi amžiams ją mylėti.

O mūsų žeme, Suvalkija,

Kur eisiu, kur tik bekeliausiu,

Kai būsiu aš labai pavargus

Prie tavęs švelniai prisiglausiu.

Onutė Jasaitienė

Tu vis tokia pati,

manoji upe,

tiek nuplukdžius apsnigtų žiemų,

tik kasmet labiau palinksta gluosniai

prie krantais vingiuojančių takų.

Prie lieptelio

vėl purienos žydi,

pusto vėjas sodų baltą sniegą,

stoviu kranto gluosnį apkabinus,

o pro šalį mano metai bėga…

Joana Jankauskienė

Mano Tėvynė

Pro debesis matau lietų

Ir saulutė dažnai šypsojos.

Prie namo stovi liepa –

Tai mano šalis gimtoji.

Čia senolių pirkios,

Čia gandrai mojuoja.

Man sugrįžus ir pravirkus

Čia šunelis loja.

Čia upelis bėga, raitos

Ten tolyn vingiuoja.

Čia mergelės audžia kraitį

Ir dainas dainuoja.

Jos į gražų drobių raštą

Daug dainų įpynė.

Gražus, mielas mano kraštas

Lietuva – Tėvynė.

Stasė Jucaitienė

Išeidama

Pasiėmiau

Laukų, miškų

Ir pievų

Grožį.

Nešiausi

Su savim

Toli toli…

Mačiau,

Kaip virš galvos

Man plieskė

Kaitri saulė,

Kaip skaldė

Audrų debesis

Žaibai žali…

Mačiau,

Kaip sūkuriavo

Baltos pūgos

Ir sukosi

Aplinkui

Vėjai keturi.

Kaip liejosi

Krantuos

Ištvinę upės

Ir kalėsi

Laukuos

Daigai pirmi…

Mačiau,

Kaip vėtra

Lenkė medį –

Nuo pat viršūnės

Lig šaknų.

Ir kaip po jos

Laukai nutilę

Bolavo

Rūko sidabru…

Mačiau…

Bet vis ėjau,

Ėjau

Ir nepaklydau

Tuo dar

Nežinomu,

Nevaikščiotu

Keliu…

Ir man beeinant

Tarp delnų

Pavasaris pražydo –

Puokštelė

Švelniai mėlynų

Žiedų…

Algimanta Kabišaitienė

Tulpė

Ji kalbės kad diena

Bus ilga

Kad galbūt nesibaigs

Niekada

Ir dainuos jos raudona širdis

Apie džiaugsmą

Kuris neišskris

Lyg netyčia paklydus

Kregždė

Apie baltas gegužio

Naktis

Apie vėją jo juoką

Akis

Švelnų žvilgsnį (gal žodį)

Myliu

Amžiniausią

Visų laikinų.

Virginija Karpavičienė

Tu mane ramini

Jau greitai vėl šešta diena,

mes išsiskyrėm – buvo septintoji.

Ilgai stovėjome kartu,

tu man kažką kartojai…

Tu raminai mane,

sakei – gyvendami pamirštam.

Aš laukiau to, juk pagaliau

vis tiek reikės užmiršti…

Birutė KEMEŽAITĖ

O, kad galėčiau…

Tu ilgas valandas praleidi prie rojalio,

Tie skambesiai ataidi pas mane,

Akordams byrant lyg žiedams ant mano kelio,

Ieškau minties ir dvasios jų mene.

Jaučiu melodiją subtilią, svaigią, mielą,

Lyg palaipsniui įstringančia mintim:

O kad galėčiau aš pagrobti tavo sielą,

Ir nusinešti amžiams su savim…

Zofija Kijauskienė

Vakaras

Saulėlydžio žaros

Rausvai laukus nudažo.

Medžių šešėliai tįsta, ilgėja

Ir su nakties tamsa susilieja.

Prisnūdo pavargęs vėjas.

Mėnulio kontūrai ryškėja.

Paklydęs paukštis dar sukliks

Ir jis tuojau užmigs.

Vejuosi saulėlydį mintimi,

Kur susitinka diena su naktimi,

Ten nugrimzta rūpesčiai, gėla,

Ten ilsis mieguisto vakaro tyla.

Janina Kurtinaitienė

Viena akimirka… Prisiglaudimas.

Lyg vėjo šuoras vasaros delne.

Nulytas takas.

Pienėmis pražydus pieva.

O širdyje gėla. Lyg buvusi, lyg ne…

Viena akimirka. Prisiglaudimas.

Žingsnis.

Ir snaigė – tik kaip ašara delne…

Sandra Lukoševičienė

Žinau…

Jau supratau…

Kur mano kelias –

Ir koks tikslas…

Jau supratau, patyriau,

Kas yra gyvenimo tiesa.

Kiekvienądien prabudusi regiu –

Vėl švinta naujas, gaivus rytas.

Žinau…

Jau laikas keltis,

Bėgt ant kalno

Ir aukštai iškelt rankas!

Juk saulė tuoj sutiks mane.

Tada ir pajuntu…

Dėl ko gimiau, pavasariui atbudus,

Ir kiek dar daug man nori pasakyt

Džiaugsmingas saulės šypsnis…

Žinau…

Kad dėl manęs

Ir dėl visų…

Alsuoja žemė, auga medis…

Vanduo, ugnis ir tyras oras mums…

Tikėsiu šventumu būties didžios,

Ir džiaugsiuosi diena kiekviena duota,

Ir taip kas rytą, saulei patekėjus,

Dėkosiu Dievui, kad esu.

Jolanta Malinauskienė

Žodžiai

Žodžiai… Iš žodžių sakiniai.

Iš vieno žodžio sakinys…

Jie skamba laikinai –

Laike lyg bangos nuvilnys.

Be žodžių būnam tyloje

Ir laukiam, kas prabils.

Jų kartais ieškom savyje,

Tikėdami, kad neapvils.

Marius Manasovas

Kartais tave myliu,

O kartais – nekenčiu

Be priežasties, be pastangų,

Tiesiog aš tuo metu

Tau tai jaučiu.

O gal dėl to,

Kad tik tave myliu,

Gal vien dėl to,

Kad širdyje aš neapykantą

Ne tau, o sau

Ilgai ilgai nešu…

Gražina Mikalauskienė

Pavasariu pakvipo

aplytas rytas.

Pavasariu pakvipo

miško samana.

Pavasariu pakvipo

žodis pasakytas.

Pavasariu pakvipo

paukščio aimana.

Kostas Miliauskas

Tėvynė

Tėvynė – tai ne šviesos garsių restoranų,

Ne užjūrio pasakų krantas,

Tai ne rūmai prie balto fontano,

Ne Seimas ir ne Prezidentas.

Tėvynė – žalios rūtos sesučių daržely,

Laukuose mėlynai pražydėję linai,

Smūtkeliai ir kryžiai prie kelio

Ir protėvių smėlyj kapai…

Justinas Naujokaitis

Neskubėk, gyvenime

Ten aukštai vėjas debesis gano

Ir vis taikosi saulę užkloti.

Taip skubi tu, gyvenime mano,

Taip leki, kaip žirgai nežaboti.

O beprotiškai skubantis laike,

Žiūrėk, saulė jau ir vėl nusileido.

O tu bėgi kaip žirgas paklaikęs,

Naują vagą išrėžęs ant veido.

Antosė Paulauskienė

Einu per pievas

Prašvito rytas, saulė teka,

dar rūkas plauko pabaliais,

o lakštingala kad čiulba, šneka,

ir ji ilgai miegot neleis.

Kai obelys ir vyšnios baltos,

kai pievos puošiasi žiedais,

tada sušyla širdys šaltos –

pavasaris sušalt neleis.

Čia upeliukas palei šilą,

toks gyvybingas, toks šnekus,

jis bėgdamas sudrumsčia tylą,

tai vėl pritilęs ir ramus.

Danguolė Protosevičienė

Sugrįžimas

Tai gal eikim į vakaro žarą,

Tai gal grįšime vėl iš rytų.

(J.Strielkūnas)

Žinau, kada nors jūs sugrįšite ten,

kur suteka visi upeliukai pavasarį

į upę, putojančią ir siautulingą,

su mažais popieriniais laiviukais – skenduoliais.

Žinau, jūs sugrįšit į ten,

kur taip vaiskiai leidžias ir pateka saulė,

rymo senas molinis ąsotis ant pinučių tvoros,

o vakarai kvepia rūtom ir mėtom.

Jūs pareisit žibuoklių takais

į geltonas pavasario pievas,

į vyšnių žydėjimą ir gandro klegėjimą,

į savąją pradžią sugrįšit.

Per žiedlapių lietų

šalnų nudažytais plaukais

siautulingoje upėj metus paskandinę…

Aš žinau, jūs sugrįšit pavasarį.

Lina REKEVIČIENĖ

Ateinu iš tolių, iš tamsybių

per ūkanų apsemtas platumas,

per nutviekstas rasų brydes.

O rankose – delnų švelnumas,

vilties daina, gaivus laukimas.

Ir garsai, vos girdimi atodūsiai,

lyg stygos užgauti, lyg iš dangaus pabirę perlai.

Ar tu girdi?

Aidai dainos motulės, senolių šokių atgarsiai…

Sugrubę pirštai nuo darbų užgauna kanklių stygą.

Ir – įkvepiu svajonę.

O, būk, melodija, palaiminta!

Tavoj jėgoj, tavoj versmėj,

tavoj atokaitoj galiu gyventi,

galiu girdėt užuovėjos varpelį,

galiu svajot, galiu įkvėpti dvasios paslapties.

Ir atsidust, ir pasakyt –

žmogaus širdies girdžiu platumą,

palaimos dvasią, meilės įkvėptos.

Ramiu žodžiu alsuoja stygos…

Ir muzika… Vienintelė, tikra, nenugalėta.

Daiva RUDAITIENĖ

Nežinia

Pasiklydau savuose jausmuose,

Nežinau, kur takelis nuves?

Ar paglostys man plaukus vėjelis,

O gal mano svajas jis nuneš?

Ten toli už minčių horizonto,

Kur atsiveria platūs vaizdai,

Susilieja į vientisą jūrą

Visi buvę, nublankę sapnai.

Pasilieka tiktai sumaištis.

Ko gi daužos, nerimsta širdis?

Gal baugina tyli ateitis?

Nežinia supa mano mintis.

Bet kažkur dar gyvena viltis,

Kad išėjusi laimė sugrįš.

Gal ją paukščiai parneš ant sparnų

Iš saulėtų jaunystės dienų?

Henrikas RŪŠKYS

Aš stovėsiu, kai eina kiti…

Tie kiti nežino, kur eina.

Pasakyki, jog tu tiki,

Kad nevykusi meilė praeina.

Aš išeisiu, kai stovi kiti.

Mano skrybėlę neša vėjas.

Mano sąmojai jau užmiršti.

Mano laikas – seniai praėjęs.

Agnė Saldukaitė

Tik vienas žodis

Ištartas…

Tik jis

Prabyla tarsi praeitis.

Ir tu girdi.

Sustoji tarpdury,

Atsigręži ir vis

Tikiesi skrist,

Bet nenuskrist,

Pabūt šalia nors paslapčia.

Sustot, pašaukt vardu

Ir niekad neužmiršt tavo akių.

Salomėja Saldukienė

O kas man pasakys,

Kad saulė vėl sugrįš,

Kad meilė – be sparnų,

Mėnulis – be ragų,

Kad pasaka sena,

O ragana – miela,

Kad vėjas mums atneš

Pavasario dainas,

Kad ašara karšta,

Žiema labai šalta,

Kad žvaigždės ims spindėt,

Planetos ims riedėt,

Kad medžiai sužaliuos

Ir ims dainas dainuot,

O kas man pasakys,

Kad pasaka sugrįš!

Onutė SAVUKAITIENĖ

Mano tėviškėlė

Žalia ir kalnuota,

Kiek dainų sudainuota…

Ežerais švyti.

Ten vaikščiojo jaunystė.

Mano tėviškėlė –

Pasakų šalis.

Esi sava

Ir širdyje gyva.

Antanas VASILIAUSKAS

Sielos šventė

Joninės ant Kernavės piliakalnių

Žavi ta sielos būsena,

Kai šventė – kiekviena diena.

Svajoji, dirbi ar eini –

Margam pasauly gyveni,

Kur net vėjelis švelniai groja

Tau džiaugsmo ritmas rimuoja.

Darbus praskaidrint mūs dienos

Negal nieks kitas, tiktai mes.

Todėl sukurti sielai šventę –

Visa prasmė, kam dar gyventi.

Ir aš, kai tampa neramu,

Ir vėl ta sielos būsena,

Kai šventė – kiekviena diena.

Bronė VAIŠNIENĖ

Pavasaris

Vėl pavasaris eina laukais –

Antai, pievoje, žydi jau pienės!

Susikibę už rankų, žiedais

Paupy jau dabinasi ievos.

Kyla garas nuo žemės aitrus,

Prakaitas srūva artojui per veidą,

Šiandien vėl pasitinkam gandrus,

Gimtinėn parnešusius meilę ir giedrą!

Lana Venclovienė

Pagalvėlėse pirštų

numarinau jutimus.

Užsipyliau akis

jau nubirusiais

pakalnučių žiedais…

Stipriai suveržiau

dviem metalo plokštelėm

tavęs išsiilgusį kaklą.

Viską lėtai naikinu…

Tapau žole…

Spygliuotu patalu miško,

paskutiniu gurkšniu gertuvėj…

nakties košmaru,

kai tau reikia budėti…

Saugau tave nuo sapnų,

kuriuose balto lino

perregimo drabužio kraštu

pavargusias tavo akis

glosto nuviltas mano laukimas…

Pardaviau angelo kaukę:

šviesius plaukus, akis,

nesišypsančias lūpas.

Išmėčiau sparnus,

kad skrist negalėčiau…

…liko keturios plunksnos…

Bronė Vilemaitienė

Išeini.

Nori – nenori,

duonos tėvynėj nėra…

Lenkiasi

karklai prie kelio.

Verkia tavęs Lietuva.

Darbo

ir duonos neliko –

usnynė žemelė gimta.

Kuriasi naujos bendrijos,

kalbančios anglų kalba.

Išėjai…

Gera? Negera?

Duona dirbtinė gardi.

Menasi žydintis baras

Ir pabarėliai melsvi.

Ėjo…

Išėjo berneliai

amžiaus ano pradžioj –

liko mergelės, liko rūtelės,

liko širdis jų dainoj.

Nori… Nenori… Išeina…

Rima Viltrakytė

Šaltas žvilgsnis įsmigo giliai,

Ir ledinė širdis nesupras.

Dar sustingusios šypsos kreivai

Mano lūpos šią naktį užges.

Padalyk kraujo lašą perpus

Iš pabirusios laimės žiedų.

Suskaičiuok išsakytus jausmus

Ir užverk duris sielos kelių…

Julija Vizgirdienė

Jaunystės draugams

Išskyrė mus gyvenimas pačioj jaunystėj,

Jus nubloškė likimo smūgiai taip toli…

Ilgėjomės vieni kitų mes šitiek metų!

Dabar vėl esam tokie artimi.

Tad leiskit šiandien laimės palinkėti

Karštai karštai, iš pat širdies gelmių!

Kad einantys į rudenį gėlėtą

Patirtume daug gėrio, džiaugsmo valandų.

Vida Vosylienė

Meilės jausmas

Rauda rudeniniai medžiai

nuo šiurpaus vėjo gausmo,

tik neskraidinkit iš gimtinės

švelniausio meilės jausmo.

Neišskraidinkit meilės jausmo, vėjai.

Vilija Tamašauskaitė –
Žalienė

„Gentie švelniasiele, atėjus dienų brėškime!“

(A.Vaičiulaitis. „Pieva“.)

Gentie švelniasiele, išaugus

Tarp girių, tarp pievų žalių,

Tyliausiu smilgų kuždėjimu,

Upelio bangelės blyksniu

Kalbi ir glaudi, ir klausi,

Ir glostai, ir ramini,

Svaigiausią vienatvės skausmą

Į savąjį glėbį imi…

Dienų ir naktų giesmei gaudžiant,

Keliauji žaliąja lanka…

Ir žvaigždei krituolei, ir saulei

Tavoji širdis atvira…

Kai šviesų birželio stebuklą

Senolių malda atlydės,

Gentie nemarioji, priglusi

Prie šventojo beržo peties…

Sigutė Žalytė

Nepamiršiu

Nepamiršiu,

Kaip saulė kopia

Į dangų…

Nepamiršiu,

Kaip debesys kloja

Žvaigždes…

Nepamiršiu,

Kaip viltys byra

Pro pirštus

Perregima,

Plonyte versme…

Nepamiršiu,

Ko vėjas klajoja

Tarp medžių…

Nepamiršiu,

Ko klykia

Nebyli tyla…

Nepamiršiu

Sapno mažyčio,

Pasklidusio

Rasos šiluma…

Antanas Žilinskas

Ryto malda

Rasų prisotintam delne

Aš tavo vardą įrašysiu.

Per parko glūdumą atnešęs

Ant ryto sparno nutapysiu

Išbalintą jaunystės freską.

Tik leiski man rytais

Dar pasibelsti į Tavo jaunystės lanką,

Pajusti rytmečio rasos gaivumą,

Paimti balto obuolinio vyno taurę

Iš tavo jaunystės rankų.

Tik leisk man vakarais

Dar kartą išvysti langelio

Sename name užuolaidą.

Ir pro suskilusį laiko stiklą

Išbučiuoti Tavo plaukų

Pabalusias sruogas.

Tik leiski mums sugrįžt

Į tą jaunystės rytą.