Eilėraščiai

Elena BACEVIČIENĖ

Nuprauski, lietau,

Nuprauski, prašau, mano veidą,

Kad akys žydėtų

Ant užmaršties takų.

Nebegrįšiu atgal,

Ten vienišos upės srovena

Ir briedžiai nevaikšto

Iškėlę žvaigždes ant ragų.

Pakelki, lietau, pakelk

Mano veidą į dangų,

Į aukštį, į svaigulio aistrą

skrendu…

Aš negrįšiu atgal –

Vienišos upės ne mano,

Jau ne mano takai

Pasiklydę platybėj laukų.

Danguolė PROTASEVIČIENĖ

Šnarantys lapai po kojom,

Liepsnojantis takas per mišką.

Brydė per pievą rasotą,

Voratinkliai ašarom tyška.

Moja pavasarin, moja,

Tolstantis gervių raidynas.

Šermukšnio žemyn šakos svyra,

Alsuoja rūku drebulynas.

Miglotą drobulę vynioja

Vidurdienį saulė išblyškus.

Krapnoja lietus, vis krapnoja,

Kol virsta baltom peteliškėm.

Vida KURTINAITIENĖ

Gyvenimo prasmė

Na ir kas, kad lietūs veidus prausia,

Kad ruduo ugningą šokį šoka,

Ir nukritę lapai, ilgesiu paraudę,

Savo kelio duoklę taip apmoka.

Be pagiežos, be piktumo – lyg versmė

Sutiktą klajoklį gerumu pagirdyk.

Gal kaip tik čia bus gyvenimo prasmė –

Glamonėt, paglostyt, nepravirkdyt…

Elena DEREŠKEVIČIENĖ

Kai man reikia lietaus,

Besišaipydamas vėjas nuneša jį anapus.

Kai man reikia tylos,

Varpas šaukia ir šaukia mirtį.

Kai man reikia dienos,

Pelėdos verkauja medy.

Kai man reikia tiesos,

Žmonės skuba viską užmiršti.

Kai meilės man reikia,

Sako, kad pasakos jau nemadingos.

Sandra LUKOŠEVIČIENĖ

Čiurlenime upelio

Aš tave girdžiu.

Didingo miško

Medžių šlamesy…

Kukavime gegutės

Pabaly,

Gaivaus vėjelio ošime

Pavakary…

Tave jaučiu, girdžiu savaip,

Kaip draugą ištikimą

Visad šalimais..

Kalbėsiu su tavim

Tik savais žodžiais

Nenoriu tų pačių maldų kartot,

Ir klūpėt prieš tave

Aš nebenoriu…

Pasikalbėkim taip

Kaip visad…

Laukinių gėlių pievoj,

Bičių apsėstoj…

Birutė NAVICKAITĖ

Rašau ne Tau,

Tik Tavo rankoms, linkėdama, kad nepavargtų.

Galbūt ne Tau rašau.

Tavoms akims, kad ašara skaidri,

Palietus juodą raidę knygoj,

Save baltai ten parašytų.

Ir liktų ten, kur užsirašė.

Gal aš prašiau… Gal nieks neprašė…

Ne dėl Tavęs – dėl Tavo rankų,

Kad sunkų akmenį pakeltų

Linkiu rašydama,

O Tavo akys

Telieka ten, kur užsirašė…