|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Žvilgsnis nuo Sudargo piliakalnių.
Šiaurėje – upių tėvas Nemunas, o vakaruose – vokiečių siena. Turistus plukdžiusių garlaivių sustojimo punktas. Tai vietovė, vadinta paskutine zanavykų tvirtove prieš pasiekiant prūsų ribas. Ant aukšto panemunės kalnelio įsikūręs Sudargo kaimelis, Pirmoje Lietuvos Respublikoje turėjęs bažnytkaimio vardą.
Kryžiuočių kronikose galima aptikti kilmingo lietuvio Sudargo vardą. Manoma, kad vietovardis ir kilo nuo šio kario asmenvardžio. Apylinkėse stovėjo galinga pilis, kuri saugojo Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimų. Išliko viduramžių laikus menantys liudininkai – tai ištisas Sudargo piliakalnių kompleksas.
Sūduvos apgyvendinimo metu karališkas kaimas priklausė Jurbarko valdžiai. Oficialiai buvo vadinamas Jansburgu. Paskutinis lenkų ir lietuvių karalius S. A. Poniatovskis 1792 m. įtvirtino miesto privilegijas.
Devynioliktojo amžiaus pradžioje dokumentuose apie Sudargą buvo rašoma taip: „Jansborgas yra valsčiaus miestelis. Mažas, nuskurdęs, prie Prūsijos sienos ir Nemuno. Turi 250 gyventojų.“
Šiek tiek vėliau vietovė tapo kontrabandininkų susibūrimo vieta. Pro čia iš Prūsijos į Rusiją buvo gabenama daugybė litrų spirito.
Per Sudargą iš Lietuvos į Ameriką bėgdavo jauni vyrai, mat lietuviai masiškai vengė caro kariuomenės.
Medinė koplyčia bažnytkaimyje žinoma jau nuo septynioliktojo amžiaus vidurio. Vėliau iškilo ir varpinė. Šv. Jono Krikštytojo šventovės pamato akmenyje buvo matomi 1808 m. menantys skaičiai. 1912-aisiais bažnyčia kartu su visu archyvu sudegė. Buvo atstatyta, tačiau 1944 m. vokiečiai ją sunaikino.
Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje į Sudargo parapiją buvo atkeltas kunigas M. Sidaravičius (Sederevičius), dėl savo kuklumo pramintas vargdienių ir knygnešių tėvu. Gyveno nepritekliuje, nes visus pinigus išdalydavo vietiniams ubagams. Per jo rankas ėjo lietuviškų knygų kontrabanda iš Prūsijos į Vilkaviškį, Marijampolę ir Žemaitiją. Dvasininkas palaidotas Sudargo kapinėse.
Miestelio apylinkės žavėjo atvykstančius turistus: šiaurėje esančios kalvos buvo vadinamos lietuviškomis Alpėmis. Toliau driekėsi sidabrinė Nemuno juosta, lygiosios lankos ir keliolikos kilometrų pločio amžinai žaliuojantys Žemaitijos miškai.
Sudargui lietuvių viensėdžių stogai suteikė gyvumo. Žalumynuose skęsdavo rūpestingi zanavykų sodžiai. Vasaromis čia apsilankydavo nemažai garlaiviais plaukiojančių turistų.
1842 m. Sudarge įsikūrė evangelikų liuteronų parapija, iškilo medinė bažnyčia, o vėliau – ir mūrinė. 1937 m. saulėtą rugpjūčio rytą į Sudargą plaukė pulkai žmonių. Šią dieną vietinė liuteronų parapija įšventino naują kunigą – lietuvį Martyną Preikšaitį. Atvyko svečių iš Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Kudirkos Naumiesčio. Atvyko ir Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, dr. Vydūnas.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Sudargas buvo priskirtas Kidulių valsčiui. Bažnytkaimyje gyveno apie keturis šimtus žmonių. Egzistavo pradžios mokykla, kooperatyvas, kelios parduotuvės, policijos nuovada. 1939 m. iškilo gražūs Šaulių sąjungos namai. Veikė žydų ir evangelikų liuteronų bendruomenės.
Miestelyje egzistavo daugybė organizacijų: šaulių būrys, jaunalietuvių ir pavasarininkų kuopos. Tačiau buvo ir vadinamųjų suvokietėjusių lietuvių, kurie vengė bet kokio lietuviškumo.
Sudargiečiai mėgo skaityti laikraščius. Kiekvienas ūkininkas prenumeruodavo po keletą skirtingų leidinių. Vaikus leisdavo į žemės ūkio mokyklėles, vietiniai žemdirbiai buvo laikomi pavyzdingais naujųjų laikų ūkininkais.
Sudargo apylinkės buvo laikomos gražiausia vieta visoje Zanavykijoje.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Šiaurėje – upių tėvas Nemunas, o vakaruose – vokiečių siena. Turistus plukdžiusių garlaivių sustojimo punktas. Tai vietovė, vadinta paskutine zanavykų tvirtove prieš pasiekiant prūsų ribas. Ant aukšto panemunės kalnelio įsikūręs Sudargo kaimelis, Pirmoje Lietuvos Respublikoje turėjęs bažnytkaimio vardą. |
Kryžiuočių kronikose galima aptikti kilmingo lietuvio Sudargo vardą. Manoma, kad vietovardis ir kilo nuo šio kario asmenvardžio. Apylinkėse stovėjo galinga pilis, kuri saugojo Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimų. Išliko viduramžių laikus menantys liudininkai – tai ištisas Sudargo piliakalnių kompleksas.
Sūduvos apgyvendinimo metu karališkas kaimas priklausė Jurbarko valdžiai. Oficialiai buvo vadinamas Jansburgu. Paskutinis lenkų ir lietuvių karalius S. A. Poniatovskis 1792 m. įtvirtino miesto privilegijas.
Devynioliktojo amžiaus pradžioje dokumentuose apie Sudargą buvo rašoma taip: „Jansborgas yra valsčiaus miestelis. Mažas, nuskurdęs, prie Prūsijos sienos ir Nemuno. Turi 250 gyventojų.“
Šiek tiek vėliau vietovė tapo kontrabandininkų susibūrimo vieta. Pro čia iš Prūsijos į Rusiją buvo gabenama daugybė litrų spirito.
Per Sudargą iš Lietuvos į Ameriką bėgdavo jauni vyrai, mat lietuviai masiškai vengė caro kariuomenės.
Medinė koplyčia bažnytkaimyje žinoma jau nuo septynioliktojo amžiaus vidurio. Vėliau iškilo ir varpinė. Šv. Jono Krikštytojo šventovės pamato akmenyje buvo matomi 1808 m. menantys skaičiai. 1912-aisiais bažnyčia kartu su visu archyvu sudegė. Buvo atstatyta, tačiau 1944 m. vokiečiai ją sunaikino.
Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje į Sudargo parapiją buvo atkeltas kunigas M. Sidaravičius (Sederevičius), dėl savo kuklumo pramintas vargdienių ir knygnešių tėvu. Gyveno nepritekliuje, nes visus pinigus išdalydavo vietiniams ubagams. Per jo rankas ėjo lietuviškų knygų kontrabanda iš Prūsijos į Vilkaviškį, Marijampolę ir Žemaitiją. Dvasininkas palaidotas Sudargo kapinėse.
Miestelio apylinkės žavėjo atvykstančius turistus: šiaurėje esančios kalvos buvo vadinamos lietuviškomis Alpėmis. Toliau driekėsi sidabrinė Nemuno juosta, lygiosios lankos ir keliolikos kilometrų pločio amžinai žaliuojantys Žemaitijos miškai.
Sudargui lietuvių viensėdžių stogai suteikė gyvumo. Žalumynuose skęsdavo rūpestingi zanavykų sodžiai. Vasaromis čia apsilankydavo nemažai garlaiviais plaukiojančių turistų.
1842 m. Sudarge įsikūrė evangelikų liuteronų parapija, iškilo medinė bažnyčia, o vėliau – ir mūrinė. 1937 m. saulėtą rugpjūčio rytą į Sudargą plaukė pulkai žmonių. Šią dieną vietinė liuteronų parapija įšventino naują kunigą – lietuvį Martyną Preikšaitį. Atvyko svečių iš Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Kudirkos Naumiesčio. Atvyko ir Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, dr. Vydūnas.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Sudargas buvo priskirtas Kidulių valsčiui. Bažnytkaimyje gyveno apie keturis šimtus žmonių. Egzistavo pradžios mokykla, kooperatyvas, kelios parduotuvės, policijos nuovada. 1939 m. iškilo gražūs Šaulių sąjungos namai. Veikė žydų ir evangelikų liuteronų bendruomenės.
Miestelyje egzistavo daugybė organizacijų: šaulių būrys, jaunalietuvių ir pavasarininkų kuopos. Tačiau buvo ir vadinamųjų suvokietėjusių lietuvių, kurie vengė bet kokio lietuviškumo.
Sudargiečiai mėgo skaityti laikraščius. Kiekvienas ūkininkas prenumeruodavo po keletą skirtingų leidinių. Vaikus leisdavo į žemės ūkio mokyklėles, vietiniai žemdirbiai buvo laikomi pavyzdingais naujųjų laikų ūkininkais.
Sudargo apylinkės buvo laikomos gražiausia vieta visoje Zanavykijoje.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Galerija: sudargas
Publikuota: 2020-10-30 11:31:20
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|