Best­se­le­rį pa­ra­šiu­si me­di­kė pa­si­ne­ria į vir­tua­lų pa­sau­lį

Me­di­kė Jus­ti­na Ka­pec­kai­tė Na­cio­na­li­nio vė­žio cent­ro la­bo­ra­to­ri­jo­je at­lie­ka kli­ni­ki­nius ty­ri­mus. Lais­vo­mis die­no­mis, ku­rių pri­si­kau­pia, kai dir­ba nak­tį, ji sė­da prie kom­piu­te­rio ir ra­šo ro­ma­nus. Tre­čia­sis Jus­ti­nos ro­ma­nas – moks­li­nės fan­tas­ti­kos tri­le­ris „So­no Elect­rum“ – ta­po be­stse­le­riu. Gal ir to­dėl, kad pa­grin­di­nis per­so­na­žas Se­bas tu­ri la­bai daug pa­čios ra­šy­to­jos. Per eg­za­mi­nus su­si­mo­vu­siam ir sa­vo vie­tos ne­ran­dan­čiam Se­bui ne­la­bai se­ka­si rea­ly­bė­je, už­tat žai­di­mų pa­sau­ly­je jis nar­do it žu­vis van­de­ny­je. Ga­vęs kvie­ti­mą į po­grin­džio klu­bą „Ka­lis­ta“, kur ren­ka­si ekst­ra­va­gan­tiš­ka pub­li­ka, ka­la mu­zi­ka, tvies­kia la­ze­riai, Se­bas žen­gia į e. spor­to pa­sau­lį. Žai­di­mas „So­no Elect­rum“ pra­noks­ta vis­ką, ką jam yra te­kę iš­ban­dy­ti.

Skai­ty­to­jams siū­lo­me in­ter­viu su ro­ma­no au­to­re.

– Kai kny­ga stip­riai įtrau­kia, sa­ko­ma, kad ją pa­ra­šy­ti ga­lė­jo tik ge­rai te­mą iš­ma­nan­tis žmo­gus. Ar vir­tua­lia­me pa­sau­ly­je esa­te daž­na vieš­nia?

– In­ter­ne­te nar­šau ir so­cia­li­nes me­di­jas nau­do­ju kas­dien: se­ku nau­jie­nas, dis­ku­tuo­ju su ra­šan­čiais drau­gais bei fan­tas­ti­kos ger­bė­jais. Kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus žai­džiu ne taip daž­nai, mėgs­tu neil­gos truk­mės, tu­rin­čius ne­su­dė­tin­gas me­cha­ni­kas. Jei vy­ras žai­di­mų ne­par­siųs­tų, ga­lė­čiau ir vi­sai ne­žais­ti. Ra­šy­da­ma „So­no Elect­rum“ la­biau orien­ta­vau­si į dvi­ko­vas, pa­žįs­ta­mas iš is­to­ri­nių ko­vos me­nų. Kai sa­vo kū­ri­niuo­se žen­giu į ne­pa­žįs­ta­mą te­ri­to­ri­ją, sten­giuo­si dau­giau pa­si­do­mė­ti, pa­si­gi­lin­ti. Taip ir šiuo at­ve­ju: pra­dė­jau žiū­rė­ti elekt­ro­ni­nio spor­to „Lea­gue of Le­gends“ ir „Coun­ter Stri­ke“ tur­ny­rų trans­lia­ci­jas, lan­kiau­si vir­tua­lios rea­ly­bės kam­ba­ry­je, ieš­ko­jau kū­ri­nių, ku­riuo­se ji ap­ra­šo­ma. At­ra­du­si ką nors nau­din­go – pri­tai­ky­da­vau.

– Kaip Jums at­ro­do, ko­dėl jau­nes­niems žmo­nėms vir­tua­ly­bė kar­tais tam­pa na­mais, o vy­res­nius ji gąs­di­na?

– Ma­nau, vir­tua­ly­bė gąs­din­ti ga­li ne­bent ma­no tė­vų kar­tą – juk bi­jai to, ko ne­sup­ran­ti. Bu­vo lai­kas, kai ypač daug dis­ku­si­jų kė­lė klau­si­mas, ar kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai di­di­na žai­dė­jų ag­re­si­ją. Dau­gu­ma da­bar­ti­nių tris­de­šimt­me­čių ir ke­tu­rias­de­šimt­me­čių užau­go ži­no­da­mi, kas yra in­ter­ne­tas ir kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai, var­gu ar į vir­tua­ly­bę jie žiū­ri kaip į bau­bą. Grei­čiau – kaip į dar vie­ną lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­mą. Jei kas ir gąs­di­na, tai ne vir­tua­ly­bės eg­zis­ta­vi­mo fak­tas, o ne­sai­kin­gas jos var­to­ji­mas. Vir­tua­lus pa­sau­lis al­ter­na­ty­viu rea­ly­bės pa­kai­ta­lu leng­viau tam­pa tiems, ku­riems gy­ve­ni­me pra­sčiau se­ka­si, trūks­ta mo­ty­va­ci­jos mo­ky­tis ar dirb­ti, neuž­ten­ka ryž­to ir ener­gi­jos spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. To­kiu at­ve­ju kur kas pa­pras­čiau žiū­rė­ti vaiz­do kli­pus, me­mus ar žais­ti kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, ku­riuo­se pa­sie­ki­mai leng­vai iš­ma­tuo­ja­mi taš­kais, pa­tik­tu­kais ar įveik­to­mis mi­si­jo­mis.

– Sa­vo kū­ri­ny­je kal­ba­te apie pri­klau­so­my­bes ir apie tai, kaip leng­va jau­nam žmo­gui sa­ve pra­ras­ti. Ko­dėl Jums ši te­ma svar­bi?

– Kai ra­šiau kny­gą, ne­gal­vo­jau nei apie pri­klau­so­my­bes, nei apie di­dak­ti­nį kom­po­nen­tą. Ma­no su­pra­ti­mu, pir­mo­se kū­ri­nio ver­si­jo­se to ap­skri­tai ne­bu­vo. Kai net ke­li skai­čiu­sie­ji kny­gą at­krei­pė dė­me­sį į pri­klau­so­my­bės pro­ble­ma­ti­ką, nu­ta­riau te­mą iš­vys­ty­ti ir pa­ryš­kin­ti. Paaug­liai, ku­riuos ma­tau au­to­bu­suo­se ar vie­šo­siose erd­vė­se, be­veik vi­sa­da įni­kę į te­le­fo­nus. Jiems vis sun­kiau iš­sė­dė­ti ra­miai ar už­siim­ti ko­kia nors mo­no­to­niš­ka veik­la. Ir aš pa­ti daž­nai žvilg­čio­ju į te­le­fo­ną, nors pui­kiai ži­nau, kad nie­ko nau­jo ten ne­ra­siu. Tai at­ro­do kaip ne­kal­tas lais­va­lai­kio lei­di­mo bū­das, ta­čiau nė ne­pas­te­bi, kaip ke­lios mi­nu­tės virs­ta va­lan­do­mis. Pa­na­šiai yra ir su kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais.

– Nuo ko pra­si­dė­jo „So­no Elect­rum“ idė­ja? Ar bu­vo konk­re­tus įvy­kis, pa­ska­ti­nęs im­tis šios te­mos?

– Dau­giau kaip prieš pen­kio­li­ka me­tų idė­ja apie po­grin­di­nį klu­bą ki­lo tuo­me­tėms Kau­no dai­lės gim­na­zi­jos mo­ki­nėms Ro­ber­tai Ma­šid­laus­ky­tei ir Eg­lei Jan­kaus­kai­tei. Mer­gi­nos bu­vo pa­ni­ru­sios į ja­po­nų kul­tū­rą ir ke­ti­no pieš­ti „So­no Elect­rum“ ko­mik­są. Šios idė­jos joms įgy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko. Per ma­no kny­gos paaug­liams „The Sign“ pri­sta­ty­mą Ro­ber­ta pa­siū­lė pa­ra­šy­ti ro­ma­ną ir ja­me pa­nau­do­ti jos ka­dai­se su­kur­to siu­že­to mo­ty­vus. Dar tą pa­tį va­ka­rą ga­vau san­trau­ką apie žai­di­mą, pa­va­din­tą „So­no Elect­rum“, ir vei­kė­jų są­ra­šą su jų sa­vy­bė­mis bei ga­li­mais siužeto konf­lik­tais.

– Ar ra­šy­da­ma gal­vo­jo­te apie žan­rą – juk kny­go­je yra ir tri­le­rio bruo­žų, ir ro­man­ti­kos, ir dra­mos. Ar tie­siog lei­do­te is­to­ri­jai jus ves­ti?

– Ra­šy­da­ma ži­nau, ko­kio žan­ro bus kū­ri­nys, ta­čiau ne vi­sa­da leng­va jį pa­dė­ti į vie­ną len­ty­ną. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad ge­ra is­to­ri­ja, ko­kio žan­ro ji be­bū­tų, vis­ko tu­ri po tru­pu­tį: int­ri­gų, ro­man­ti­kos, dra­mų. Man at­ro­do, kad per­ne­lyg di­de­lis dė­me­sys ro­man­ti­nei li­ni­jai ga­li su­ga­din­ti ge­rą kū­ri­nį, tad sa­vo siu­že­tuo­se šios li­ni­jos ne­su lin­ku­si ak­cen­tuo­ti. Už­tat la­bai mėgs­tu veiks­mą ir int­ri­gas.

– Kny­go­je ne­ma­žai kal­ba­te apie vie­nat­vę ir sa­vęs paieš­kas, o tai jau­niems žmo­nėms ypa­č svar­bi te­ma. Ar su­dė­jo­te ir sa­vo pa­čios iš­gy­ve­ni­mus?

– Į Se­bą sa­vęs su­dė­jau kur kas dau­giau, nei pla­na­vau iš pra­džių. Aš lin­ku­si į vie­nat­vę, in­ten­sy­vus bend­ra­vi­mas ma­ne var­gi­na. Bū­da­ma paaug­lė kur kas leng­viau ras­da­vau bend­rą kal­bą su suau­gu­siaisiais nei su bend­raam­žiais. De­ja, mo­kyk­lo­je dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių ati­to­lus nuo bend­raam­žių, ga­na su­dė­tin­ga vėl įsi­lie­ti į jų ra­tą. Ne sy­kį jau­čiau­si įstri­gu­si, sutriku­si, ne vi­sa­da ras­da­vau pa­lai­ky­mą, kai jo la­biau­siai rei­kė­jo. Į me­di­ci­ną ir­gi sto­jau dau­giau iš pa­rei­gos negu iš pa­šau­ki­mo, tad il­gai­niui pa­si­ju­tau sė­din­ti ne vi­sai sa­vo ro­gė­se, o ne­lanks­ti stu­di­jų pro­gra­ma tik dar la­biau su­var­žė pa­si­rin­ki­mų lais­vę. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, la­biau­siai ri­bo­jo ma­no pa­čios ne­ryž­tin­gu­mas, bai­mė nu­vil­ti ar­ti­muo­sius.

– Kur ma­to­te sa­vo kū­ri­nio stip­ry­bę? Ką no­ri­te per­teik­ti jau­nam žmo­gui?

– Pag­rin­di­nė kū­ri­nio stip­ry­bė, ma­no ma­ny­mu, yra nuo­šir­du­mas. Ne­bi­jau pri­si­pa­žin­ti, kad net ir suau­gus ne vi­sa­da pa­si­da­ro aiš­kiau, kaip vei­kia pa­sau­lis, kar­tais vis dar no­ri­si pa­bėg­ti nuo rea­ly­bės, už­si­da­ry­ti nuo pro­ble­mų vir­tua­ly­bės bur­bu­le. Sa­vo kū­ri­niu skai­ty­to­jui no­riu pri­min­ti, kad gy­ve­ni­me už spren­di­mus esa­me at­sa­kin­gi pa­tys ir daž­niau­siai tu­ri­me daug dau­giau pa­si­rin­ki­mo lais­vės, nei mums tuo me­tu at­ro­do.

Lais­vė RA­DZE­VI­ČIE­NĖ