Dėl Suvalkijos reikėtų spręsti tik po diskusijų su gyventojais

Į grupės Seimo narių siūlymą priimti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais vietoj pavadinimo „Suvalkija (Sūduva)“ siūloma įteisinti vieną pavadinimą „Sūduva“, sureagavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė. Savo nuomone ji pasidalijo ir su „Santakos“ laikraščio skaitytojais.

Jau ne vienerius metus vyksta diskusijos dėl to, kaip derėtų vadinti vieną iš penkių Lietuvos etnografinių regionų – Suvalkiją. Atsiranda iniciatyvų šio pavadinimo atsisakyti ir, atsigręžus į istoriją, rinktis Sūduvos vardą. Tiesa, šiuo vardu regioną galima vadinti ir dabar – oficialiai siūlomi du pavadinimai – Suvalkija ir Sūduva. Gręžimasis į istorinės Sūduvos laikus grindžiamas tapatybės išlaikymo, istorinio teisingumo atkūrimo, imperinės valios primestų taisyklių nusikratymo argumentais. Jie tikrai vertingi ir suprantami. Be savo šaknų įprasminimo labai daug netektume. Tačiau ką laimėtume, visiškai atsisakydami pavadinimo, kuris turi jau poros šimtų metų tradiciją?

Nors Sūduva ir sūduviai nukelia mus į romantinius istorinius laikus, tačiau pats regionas su savo teritorija, papročiais ir tradicijomis susiformavo XIX–XX a. sandūroje, kai ir atsirado Suvalkijos pavadinimas. Taigi Suvalkijos pavadinimas nėra atsitiktinai primestas – jis siejasi su tuo pačiu istoriniu laikotarpiu, kuriuo grindžiama ir etnografinio regiono samprata. Taigi turime pirmą neatitikimą – istoriniai sūduvių genties laikai ir regiono susiformavimo metas nesutampa. Ir kitų regionų istorinės šaknys siekia kuršių, žiemgalių, jotvingių, sėlių ir kitų baltų genčių laikus, bet tapatinti etnografinio regiono ir ten kadaise gyvenusių genčių pavadinimų nevertėtų. Tai skirtingi mūsų istorijos klodai.

Be to, istorinės Sūduvos ir dabartinės Suvalkijos ribos gerokai skiriasi. Sūduvių genties gyventa teritorija, remiantis išsamiu lenkų tyrinėtojo Jerzio Nalepos žemėlapiu (1964 m.), buvo tik kairėje Šešupės pusėje ir apėmė dabartines Vilkaviškio rajono apylinkes, iki Kalvarijos pietuose, Marijampolės rytuose ir Šakių rajono ribos šiaurėje. Taigi turime dar vieną neatitikimą – dalis suvalkiečių gyvena visai ne sūduvių gyventose žemėse.

Ir dar vienas itin svarbus aspektas – ar tikrai Suvalkijos gyventojų dauguma norėtų būti vadinami sūduviais? Štai Lietuvių kalbos instituto dialektologų duomenys, surinkti XXI amžiaus 2-ame dešimtmetyje (2011–2014 m.), rodo, jog absoliuti dauguma apklaustų krašto gyventojų linkę tapatintis su Suvalkija, vadintis suvalkiečiais, o savo kalbėjimą taip pat apibūdina kaip suvalkietišką.

Tik šiaurinėje dalyje, Šakių rajono teritorijoje, paplitę ir kiti pavadinimai (zanavykai ir liocai / liociai), liudijantys vietinę tapatybę. Sūduvių, kaip, beje, ir kapsų, to meto atsakymuose visai nebuvo išgirsta.

Kiek teko stebėti viešąją erdvę ir bendrauti su Suvalkijos atstovais, jiems nėra tekę dalyvauti apklausoje, kaip derėtų vadinti jų gyvenamą regioną. Prieš priimant tokius radikalius sprendimus dėl vieno pavadinimo panaikinimo, vertėtų diskutuoti bent jau su to regiono žmonėmis, išgirsti jų nuomonę.

Taigi kol kas Kalbos komisija nepalaikytų siūlymo visiškai atsisakyti Suvalkijos pavadinimo ir siūlytų pradėti nuo plačių diskusijų su regiono gyventojais, kad būtų išsiaiškintas tikrasis tokio keitimo poreikis.

Dr. Violeta MEILIŪNAITĖ

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė