Seime pradėti svarstyti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais vietoj pavadinimo „Suvalkijos (Sūduvos)“ siūloma įteisinti vieną istoriškai autentišką regiono pavadinimą „Sūduva“. Tokiu būdu siekiama atspindėti vietos bendruomenės valią ir stiprinti krašto tapatybę.
Kadangi nagrinėjamas klausimas tiesiogiai susijęs su mūsų kraštu, „Santaka“ pakvietė kompetentingus specialistus pasidalyti nuomone, kaip reikėtų vadinti regioną – Suvalkija ar Sūduva. Šiandien pateikiame iš Alksnėnų kilusios dr. Aurelijos Mykolaitytės, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docentės, nuomonę.
Kunigo rašytojo Stasio Ylos knygoje apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį užsiminta, kad jau 1926 m. siūlyta Vilkaviškio vyskupiją pavadinti Sūdavijos vardu (lotyniškai Sudovia). Arkivyskupas šį siūlymą atmetė taip apibūdindamas: „Senas nežinomos kilmės Sūdavijos vardas“ (Stasys Yla „Jurgis Matulaitis“, 1993, p. 166). Mums taip pat jis kol kas teturi vien poetinį turinį: panašiai kaip Dainavos vardas, kurį labiausiai išgarsino Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, paskelbti 1912 m. Beje, pasirodo, Dainava taip pat yra labai senas mūsų krašto vardas, minimas greta Jotvos ir Sūduvos, spėjama, daugiausia vartotas lietuvių (Jotva lenkų, Sūduva vokiečių, o Dainava lietuvių šaltiniuose). Garsusis kalbininkas Kazimieras Būga visus šiuos tris senus vardus susiejo su upėvardžiais, o konkrečiai Sūduvos vardą kildina nuo upės Sūduonios, kuri ties Liudvinavu įteka į Šešupę.
Tai, kas dabar aistringai rašoma apie Sūduvą, tėra neretai graži išmonė. Kai trūksta mokslinių tyrimų, galima daug fantazuoti, spėlioti. Jeigu tikrai norėtume ištirti paveldą, reikėtų pasitelkti archeologus, istorikus, kalbininkus, – suburti žmones, kurie iš tiesų galėtų ką nors pasakyti aiškiau. Juokingai graudu, bet paskutinįkart „Baltų filologijos įvadas“ su jotvingių-sūduvių kalbos ypatybių aptarimu išleistas 1982 m. O tokie Sūduvos paveldo tyrimai – ne vienerių metų darbas.
Manau, Suvalkijos vardas labiausiai užkliūva tiems, kas jį tiesiogiai sieja su Suvalkais: 1926 m. siūlyta palikti Suvalkų vyskupijos vardą motyvuojant, kad neatsisakoma šių žemių, bet toks sumanymas buvo atmestas dėl to, kad miestas de facto priklauso kitai valstybei.
Vis dėlto Suvalkijos vardo galima ir visai nesieti su Suvalkais, nes mūsų kalba turi ne vieną šios šaknies žodį, kuris mums nėra nežinomas: vilkti, suvalkinis, suvalkioti, valksna. Mes iš tikrųjų esame suvalkiniai: iš įvairiausių vietų, kai tik 1422 m. nusistovėjo Melno taikos sutartis ir atsivėrė karališkos Užnemunės žemės. Mūsų miestai ir miesteliai dar labai jauni, savo istoriją skaičiuojantys nuo XVI amžiaus, jie įkurti tų, kurie čia „susivilko“. Seniausiu laikomas mūsų pasienio miestas Virbalis pirmąkart paminėtas tik 1536 m. Netgi vietų vardai neretai asmenvardžių kilmės, pavyzdžiui, Virbalis siejamas su Virbalu, Kybartai su Kybartu, Šakiai su Šakeliu. Vilkaviškio vardas irgi yra mįslė, nes miestas turi dabartinėje Baltarusijoje, kur gyventa jotvingių, savo gerokai senesnį bendravardį Valkaviską (baltarusiškai Ваўкавыск), minimą jau XI a., per kurį teka, pasirodo, upelis labai panašiu pavadinimu kaip ir pas mus – vilkas baltarusiškai воўк, upelis Ваўкавы́я.
Teko aptikti duomenų, kad į mūsų kraštą galėjo keltis žmonės net nuo Baltijos pajūrio, – kaip rašo archeologas Vladas Žulkus, kuršiški pėdsakai atrandami ne tik Žemaitijoje, bet ir Užnemunėje (Vladas Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 2024, p. 205), čia, Vilkaviškio, Marijampolės rajonuose, tautosakos tyrėjo Ambraziejaus Jonyno liudijimu, užrašytos senos jūrinės dainos (Ambraziejus Jonynas „Liudvikas Rėza tautosakininkas“, 1989, p. 40). Tarpukariu mūsų kraštietis kunigas istorikas Jonas Totoraitis Vytauto Didžiojo universiteto žurnale „Židinys“ rašė: „Visa ta Sūdavija buvo tuščia be gyventojų. (…) Gyventojai iš anapus Nemuno ėmė keltis gyventi į tą Sūdavijos šalį, Vytauto iš kryžeivių atkirstą“ („Židinys“, 1930, Nr. 8–9, p. 140).
Paskaitykite XIV a. parašytą „Prūsijos žemės kroniką“ ir baigsis visos fantazijos, kad esame senųjų sūduvių palikuonys: Sūduva buvo užkariauta per penkerius metus, o likusius krašte gyventojus ordinas trėmė į kitas savo žemes. Nebent galime tik spėlioti, kad galbūt tarp XVI a. atsikėlusiųjų būta palikuonių tų sūduvių, kurie 1283 m. buvo pasitraukę į Lietuvą kartu su savo paskutiniuoju vadu Skurda.
Reikia tikėtis, kad visos šitos kalbos apie Sūduvą-Suvalkiją paskatins giliau tyrinėti mūsų krašto istoriją, sutelkti mokslininkus, kaip tai, beje, jau padarė mūsų kaimynai lenkai: Suvalkuose labai verta aplankyti 2013 m. įrengtą pastovią muziejinę ekspoziciją, kurioje daug dėmesio skiriama jotvingiams (ekspozicija finansuota pagal ES projektą LT-PL/116). Jei iš tiesų būtų imtasi rimtų studijų, ilgainiui tai, kas nežinoma, taptų žinoma. O dabar girdėti daugiausia tik emocijos, geriausiu atveju, kai kuriuos straipsnius galima skaityti kaip mokslinę fantastiką. Mūsų krašte tokios archeologinės-istorinės ekspozicijos erdve galėtų tapti senasis Vilkaviškio dvaras (turbūt pats seniausias pastatas mūsų mieste, minimas jau 1660 m.), kur viena dalis galėtų būti skirta mįslingai priešistorei, kita – unikaliai mūsų krašto istorijai.
Aš pati savo kraštą vadinu Suvalkija, nors kartu ir didžiuojuosi, kad baigiau Sūdavos vidurinę mokyklą, kad savanoriui Pranui Tamošaičiui tarpukariu atėjo į galvą tą naujakurių gyvenvietę prie Šešupės pavadinti Sūdava (vardas įteisintas 1927 m.). Pats Sūduvos vardas gražus, senas, bet, kaip sakė arkivyskupas pal. J. Matulaitis, nežinomas. Ir vargiai ar taps greitai žinomas, nes lengviau sekti pasakas nei imtis rimtų mokslinių darbų, sutelkti įvairių sričių tyrėjus, pagaliau – parašyti projektą ir įrengti gerą ekspoziciją iš to, ką jau turime.
Nepaprastai taiklios Marcelijaus Martinaičio eilutės, kurias kiekvienas žino mintinai: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj / raudonos, kad pravirkt gali.“ Poetas geriau už mus visus jautė neapsakomai skaudų šios baltų žemės likimą, tą žiaurų plėšymąsi dėl šio Užnemunės lopinėlio. Ačiū Dievui, netapome Kaliningrado sritimi: kraštu, kurio archeologiškai, istoriškai, kalbiškai paliudyta prūsų tapatybė visiškai sunaikinta. Mūsų vis dar minimas vardas Prūsija irgi yra greičiau paviršutiniškas savo turiniu, nes dažniausiai siejamas tik su šios žemės kolonijine istorija, o ne su senaisiais prūsais, baltų gentimi. Reikia viltis, kad būsime sąžiningesni kalbėdami apie Sūduvą-Suvalkiją ir nesiimsime manipuliuoti atmintimi.
Dr. Aurelija MYKOLAITYTĖ
Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docentė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.