Dviem šimtukais įvertinta gimnazistė nori būti gera psichologe

Birutė NENĖNIENĖ

Šie­met kaip nie­ka­da daug ra­jo­no mo­kyk­lų abi­tu­rien­tų ga­vo aukš­tus vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų įver­ti­ni­mus. Še­ši abi­tu­rien­tai iš pa­si­rink­tų mo­ko­mų­jų da­ly­kų ga­vo šim­tu­kus.

Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tės Do­vi­lės Sto­ny­tės bran­dos ates­ta­tą puo­šia net du šim­tu­kai – iš lie­tu­vių ir ang­lų kal­bų.

Primins medeliai

Ar­tė­jant nau­jiems moks­lo me­tams pa­kal­bi­no­me šią mer­gi­ną, no­rė­da­mi su­ži­no­ti, kaip ji jau­čia­si, ko­kiu ke­liu nu­spren­du­si pa­suk­ti, ko­kius įspū­džius iš­si­ne­ša iš mo­kyk­los.

Su Do­vi­le su­si­ti­ko­me prie „Auš­ros“ gim­na­zi­jos, stab­te­lė­jo­me prie pir­mo­sios gim­na­zi­jos lai­dos net de­vy­nių abi­tu­rien­tų kla­sių pa­lik­to pri­si­mi­ni­mo mo­kyk­lai – jų pa­so­din­tų de­vy­nių kal­ni­nių pu­šai­čių.

Bū­si­mo­sios abi­tu­rien­tų lai­dos už­da­rą gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­ją pa­puoš ir ki­tais au­ga­lais, ku­rie išaugs į gra­žų par­ke­lį. Ta­čiau šią karš­tą va­sa­rą žiū­rint į glež­nus au­ga­lė­lius ky­la abe­jo­nių, ar vi­si jie pri­gis, įsi­tvir­tins, su ko­kiais „spar­nais“ prie jų su­grįš šian­die­ni­niai abi­tu­rien­tai, kur bus su­ra­dę sa­vo lai­mę?

D. Sto­ny­tė „Auš­ros“ mo­kyk­lą lai­ko tar­si sa­vo gim­tai­siais na­mais, nes ją lan­kė nuo pir­mos kla­sės. Bet šie me­tai pa­žy­mė­ti lau­ki­mo ženk­lu: lauk­ta bran­dos eg­za­mi­nų, jų re­zul­ta­tų, at­sa­ky­mo apie įsto­ji­mą į aukš­tą­ją mo­kyk­lą.

Do­vi­lė ta­po Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to stu­den­te, ji stu­di­juos psi­cho­lo­gi­ją. Da­bar mer­gi­na il­si­si ir lau­kia stu­di­jų pra­džios, nau­jų su­si­ti­ki­mų.

Apsisprendė seniai

Dar mo­ky­da­ma­si sep­tin­to­je kla­sė­je moks­lei­vė ap­si­spren­dė stu­di­juo­sian­ti psi­cho­lo­gi­ją. Šioms stu­di­joms kryp­tin­giau pra­dė­jo ruoš­tis vy­res­nė­se kla­sė­se. Ją do­mi­no žmo­nių bend­ra­vi­mas, bet la­biau už vis­ką – žmo­gaus psi­chi­ka kaip gam­tos fe­no­me­nas. „Kuo dau­giau į tai gi­li­nuo­si, tuo dau­giau ma­tau per­spek­ty­vų, yra daug do­mi­nan­čių te­mų – tik duo­kit man kuo dau­giau kny­gų!“ – aiš­ki­no Do­vi­lė pa­klaus­ta, ko­dėl taip ne­kant­rau­da­ma no­rė­jo tap­ti stu­den­te.

Pre­li­mi­na­riai aiš­ku ir tai, jog no­rint tap­ti ge­ra spe­cia­lis­te teks stu­di­juo­ti apie de­šimt me­tų. „Iš tik­rų­jų ma­nęs il­gos stu­di­jos ne­gąs­di­na, nes da­ry­siu tai, kas man pa­tin­ka“, – sa­kė Do­vi­lė. Mer­gi­na gal­vo­ja, jog iš pra­džių baigs VDU stu­di­jų pro­gra­mą, o ma­gist­ran­tū­rą no­rė­tų baig­ti už­sie­nio uni­ver­si­te­te. Da­bar ją do­mi­na kli­ni­ki­nė psi­cho­lo­gi­ja, ta­čiau gal­būt stu­di­juo­da­ma at­ras dar kaž­ką ki­ta, gal gi­lin­sis į ki­tas ak­tua­lias sri­tis.

Nori padėti žmonėms

„Kai su­si­do­mė­jau psi­cho­lo­go pro­fe­si­ja, man ji aso­ci­ja­vo­si su žmo­gu­mi, ku­ris sė­di ka­bi­ne­te, iš­klau­so ki­tą žmo­gų ir kaž­ką pro­tin­go pa­sa­ko. Vė­liau su­pra­tau, jog psi­cho­lo­gai ne­pa­ta­ri­nė­ja, žmo­gus tu­ri pa­ts at­ras­ti at­sa­ky­mus į sa­vo klau­si­mus. Psi­cho­lo­gai tik pro­tin­gai pa­klau­sia“, – apie sa­vo bū­si­mą pro­fe­si­ją kal­bė­jo Do­vi­lė. Ji ti­ki­si, jog stu­di­juo­jant at­si­ras ga­li­my­bių la­biau pri­si­lies­ti prie žmo­nių pro­ble­mų, gal­būt dirb­ti sa­va­no­re, bu­dė­ti prie psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos li­ni­jos te­le­fo­no ar pan. Pa­sak mer­gi­nos, mū­sų vi­suo­me­nės sam­pra­ta apie psi­cho­lo­go pro­fe­si­ją ir psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą dar la­bai ri­bo­ta ir siau­ra, ta­čiau po­žiū­ris kei­sis, kai at­si­ras kom­pe­ten­tin­gų spe­cia­lis­tų.

Turi daug bendravimo patirties

– Ką dau­giau, be dvie­jų šim­tu­kų ir tvir­to ap­si­spren­di­mo, ren­kan­tis pro­fe­si­ją, iš­si­ne­ši iš sa­vo mo­kyk­los? – klau­siau Do­vi­lės.

– Iš­si­ne­šu la­bai daug per per­trau­kas ir po pa­mo­kų, per įvai­rius ren­gi­nius pa­tir­to bend­ra­dar­bia­vi­mo pa­tir­ties. Ak­ty­viau mo­kyk­los gy­ve­ni­me da­ly­va­vau iki vie­nuo­lik­tos kla­sės. Vė­liau la­biau pa­si­nė­riau į ma­ne do­mi­nan­čias sri­tis ir tam sky­riau sa­vo lais­vą lai­ką. Mė­gau vis­ką ste­bė­ti iš ša­lies ir ver­tin­ti, pa­si­da­ry­ti iš­va­das, tie­siog pa­si­tik­rin­ti tai, ką bu­vau per­skai­čiu­si.

– Kas, be kny­gų, dar už­pil­do ta­vo lais­va­lai­kį?

– Mu­zi­ka. Ma­ma – mu­zi­kos mo­ky­to­ja, to­dėl ma­ža vi­sa­da no­rė­da­vau bū­ti ša­lia jos ir dai­nuo­ti. Vis klaus­da­vau, ka­da ga­lė­siu lan­ky­ti mu­zi­kos mo­kyk­lą. Bet kai ma­ma pa­sa­kė, jog ten rei­kės mo­ky­tis, į ją ne­pa­no­rau. Dėl to tru­pu­tį gai­liuo­si. Da­bar pa­gro­ju gi­ta­ra, pa­dai­nuo­ju.

– Ar pa­siilg­si mo­kyk­los drau­gų?

– Šiaip aš mėgs­tu pri­va­tu­mą, ta­čiau ži­nau, jog iš­vy­ku­si il­gė­siuo­si ke­le­to ar­ti­mų žmo­nių. Mo­kyk­lo­je bu­vai svar­bus, rei­ka­lin­gas, vi­si ta­vi­mi rū­pi­no­si, o uni­ver­si­te­te tu­rė­si „sto­vė­ti už sa­ve“, kur­ti sa­vo nau­ją įvaiz­dį. La­biau­siai no­rė­čiau su­si­ras­ti kur­so drau­gų, su ku­riais bū­tų ga­li­ma iš šir­dies pa­si­kal­bė­ti.

Išlikti savimi

Pa­sak Do­vi­lės, ji pa­ste­bė­jo, jog dau­ge­lis jos bend­raam­žių, mo­kyk­los drau­gų įpra­tę gy­ven­ti „su kau­kė­mis“. Tai le­mia na­mų ap­lin­ka, vi­suo­me­nė, be to, taip leng­viau sa­ve rea­li­zuo­ti, pri­si­tai­ky­ti, to­kiu bū­du at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį. Mer­gi­na sa­ko­si sa­vo kai­liu pa­ty­ru­si, jog bū­da­ma sa­vi­mi dau­ge­liu at­ve­jų lik­da­vo ne­sup­ras­ta, net kai kam at­ro­dė keis­tuo­lė. Ta­čiau Do­vi­lė su ma­lo­nu­mu pri­si­mins pa­sku­ti­nės pa­mo­kos už­duo­tį, kai bend­rak­la­siai jai sky­rė no­mi­na­ci­ją už iš­skir­ti­nu­mą. Mer­gi­nai tai – svar­bus įver­ti­ni­mas, nes ji yra ir no­ri bū­ti sa­vi­mi.