Gyvenimo pokyčius padiktuoja bėgantis laikas

Rudenėjant palikusi savo ilgametę darbovietę Gižuose, gyventi į sostinę išsikraustė mokytoja Virginija Armanavičienė. Net 45 metai Gižų mokykloje prabėgo tarsi akimirka – taip sako pati Virginija.

Tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijuodama geografiją Virginija susipažino su šios specialybės studentu Vytautu Armanavičiumi, sukūrė šeimą ir pagal tada galiojusią tvarką abu buvo paskirti dirbti mokytojais į mūsų kraštą – anuometę Gižų Kazimiero Baršausko vidurinę mokyklą.

Dviem geografams vienoje mokykloje gal būtų buvę kiek per ankšta, tad meniškos sielos Virginija su didžiausiu malonumu pasuko dailės keliu. Ir juo žengė ne bet kaip – tapo dailės mokytoja eksperte – vienintele mūsų rajone, pelniusia aukščiausią dailės mokytojo kvalifikacinę kategoriją.

Būtų galima vardinti šimtus jos meninių veiklų: organizavo piešinių konkursus, mokinių darbų parodas, autorines bei kolektyvines grafikos, fotografijos parodas, skaitė pranešimus konferencijose bei seminaruose ne tik rajone, bet ir kituose šalies miestuose bei užsienyje. Ji yra respublikinės mokinių dailės olimpiados koordinatorė, dalyvavusi šalies mokinių kūrybinių darbų vertinime įvairiuose konkursuose.

Dailė Virginijai – tai antrasis kvėpavimas. Būdama mokytoja iš pašaukimo ji nuoširdžiai mylėjo vaikus, o vaikai – ją. Ne vienam mokiniui ji suteikė kūrybinius sparnus – tiek mene, tiek gyvenime. Jos gyvenimo credo – kūryba, ieškojimai ir gebėjimas pastebėti nepaprastus dalykus kasdienybėje, žmonėse.

Virginija ne tik mokytojavo, bet ir puikiai pristatė mūsų kraštą per meninę kultūrą. Gižuose jos iniciatyva įkurta dailės galerija „Žalia-geltona“ pritraukė daugybę garsių menininkų, kurių darbus galėjome pamatyti čia, savo bendruomenėje.

Kūrybiškam žmogui ne visada lengva pritapti taisyklių suvienodintoje visuomenėje, tačiau Virginija sugebėjo išlikti ištikima sau – atsiremdama į meną ir žmones, kuriems to reikėjo.

Pamokų metu „apsirgusi“ karpiniais, ji kartu su mokiniais atrado popieriaus grožį ažūro technikoje – ir šis burtas pasklido plačiai. Taip gimė popieriaus karpytojų grupė „Sėjinis“, prie kurios prisijungė daugybė kraštiečių. „Sėjinio“ parodos, keliaudamos po Lietuvą ir už jos ribų, pritraukė gausybę lankytojų ir garsino mūsų kraštą bei popieriaus karpymo meną. Virginija visur spėdavo, ir visur jos būdavo daug.

Nors laikas diktuoja neišvengiamus gyvenimo pokyčius, mes, kolegos, labai ilgėsimės šio veiklaus, šviesaus žmogaus. Ne kartą kils klausimų, reikės patarimų, tačiau šiuolaikinės technologijos leis palaikyti ryšį ir bendrauti toliau.

Darbšti ir kūrybinga asmenybė visada ras širdžiai mielos veiklos, o mes linkime Virginijai sėkmės ir nepamiršti mūsų krašto, kuriame prabėgo gražiausi kūrybiniai metai.

Stasė ZELINAUSKAITĖ

Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro dailės studijos neformaliojo švietimo mokytoja