Vitražai atskleidžia bažnyčių spalvas

Toma BIRŠTONĖ

Netikėta Vilkaviškio kultūros centro projektų vadovės Ritos Marcelionytės pažintis su menininke Romarika Pikeliene padovanojo originalių vitražų bei stiklo darbų parodą, kurią kultūros centre galima lankyti dar porą savaičių.

Kvietė susimąstyti

Jungtinė vitražų paroda „Bažnyčių atspindžiai stikle“ ir „Tarp šiaurės ir pietų: katalikų bažnyčių fasadų spalviniai sprendimai Lietuvoje XXI a. pradžioje“ Vilkaviškio kultūros centre eksponuojami jau kuris laikas. Vis dėlto savąjį pristatymą menininkė pradėjo visai ne nuo bažnytinės tematikos darbų. Ji kvietė įsitraukti į svarbią diskusiją apie gamtos ir žmogaus santykį.

„Ankstyvos sutemos už lango – be šaltumo ir baltumo, anei sniego, anei ledo. Iš dangaus mažais žiupsneliais retsykiais pabarstyti balti trupinėliai kaipmat nugarmėjo į juodą žemę. Ar dėl to kažkiek kaltas klimato atšilimas? Galbūt… Klimato kaita – jau ne ateities problema, o dabarties realybė“, – taip kalbėjo parodos autorė R. Pikelienė, pristatydama savo meninę instaliaciją „Tirpstančios ribos“.

Pasak menininkės, devyni klijuoto stiklo fragmentai, sudėti ant metalinio tinklo, simbolizuoja ledynus. Kurdama stiklo instaliaciją autorė sąmoningai pasirinko jau ne kartą panaudotas medžiagas. Pasak kūrėjos, išmestos atliekos kviečia žiūrovą apmąstyti ne tik stiklo ar veidrodžio, bet ir mūsų planetos trapumą. Kūrėja siekė ne tik perteikti ledynų tirpimo vaizdą, bet ir užduoti klausimus apie kiekvieno žmogaus atsakomybę gamtai. Tai tarsi kvietimas sustoti ir pažvelgti giliau, nes, pasak R. Pikelienės, tik permąstydami savo veiksmus galime tikėtis pokyčių.

Kaip teigė parodos kuratorė R. Marcelionytė, akademinė medžiaga apie klimato kaitą kartais sunkiai skinasi kelią į platesnę visuomenę, todėl menininkai, taip pat ir R. Pikelienė, per savo darbus bando įtaigiau perteikti žinutę, kas šiuo metu vyksta pasaulyje ir kokios pasekmės laukia žmonijos, jeigu ir toliau netausosime gamtos.

QR kodas atskleidžia spalvinę vitražų gamą

Kelių dalių renginyje menininkė iš Jurbarko pristatė savo jungtinę vitražų parodą, kuri sukurta bažnytine tematika.

R. Pikelienė pasirinko ją visai neatsitiktinai. Nuo 2019 metų moteris pradėjo kaupti bažnyčių kolekciją. Nuo tada ji fotografuoja visas savo kelyje pamatytas bažnyčias. Kaip teigia menininkė, bažnyčių paieškos tapo varomąja jėga ir aistra kurti. O kai įstojo į Vilniaus dailės akademiją, šis pomėgis įgavo meninio tyrimo pavidalą. Jame – aštuoni vitražai. Septyni perteikia Lietuvoje esančių vyskupijų bažnyčių, o aštuntas – visų XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje veikiančių katalikų bažnyčių fasadų spalvas.

Projektui sukurti dailininkė panaudojo 1 799 spalvoto ir skaidraus stiklo kvadratėlius. Dešiniajame kiekvieno vitražo kampe esantis QR kodas nuveda į bažnyčių fasadų spalvines gamas. Aštuonių spalvingų keturkampių centre kaip sakralumo ženklas išryškėja kryžius, tačiau nenuskaičius kodo neįmanoma sužinoti, kas ten slypi.

Romarika susirinkusiesiems pasakojo, kad ruošdama šį darbą ji išsamiai susipažino su Lietuvos ir Europos bažnyčių architektūra, istorija, išstudijavo gausybę mokslinės literatūros. R. Pikelienė išnagrinėjo iš viso 718-os šiuo metu Lietuvos teritorijoje veikiančių katalikų bažnyčių fasadų spalvas. Pagal pagrindinę fasadų statybos ar apdailos medžiagą bažnyčios skirstomos į keturis tipus. Gausiausia grupė yra maldos namai dažyto medžio fasadais, antroje vietoje liko dažyto tinko fasadai. Trečiajai grupei priskirtos mūrinės bažnyčios, o mažiausiai šventovių yra iš akmenų.

Lietuvoje ištyrinėjusi dažytų medžio fasadų spalvas, menininkė atrado 14 atspalvių. Visoje šalyje dominuoja geltonų, rausvų, rusvų ir žalsvų atspalvių bažnyčių fasadai.

Vilkaviškio vyskupijoje daugiausiai yra baltų bažnyčių. Aišku, esama nemažai gelsvų, pilkų, raudonų, rusvų atspalvių. Galima pamatyti ir šviesiai pilkų, rausvų, gelsvų ir žalių bažnyčių, tačiau šios spalvos mūsų vyskupijoje yra retesnės.

Pildyti svajones niekada nevėlu

Per susitikimą R. Pikelienė pasakojo, kad įžengusi į penktą dešimtmetį ji pradėjo lankyti suaugusiųjų dailės studiją prie Vinco Grybo muziejaus. Legendinio Lietuvos skulptoriaus namuose šeimininkauja jo anūkė, vitražo dailininkė Rasa Grybaitė. Drauge su tekstilininke Gabija Viduolyte muziejuje jos įgyvendino tarpukariu kūrusio skulptoriaus svajonę meno paslapčių mokyti gabius žmones.

R. Pikelienė prisijungė prie besimokančiųjų, kai prasidėjo tapybos ant šilko pamokos. Kartu su bendramintėmis kūrėja kasmet surengia 10–12 parodų. Beje, jurbarkietė turi tinklalapį romarika.lt, kuriame pristato savo unikalius meno kūrinius. Vitražo subtilybėmis praėjusiais metais susižavėjusi Vilkaviškio kultūros centro darbuotoja R. Marcelionytė minėtoje suaugusiųjų studijoje susipažino su Romarika ir ją pakvietė savo autorinius darbus parodyti vilkaviškiečiams.

Prieš porą metų R. Pikelienė įgijo vitražo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Moteris džiaugiasi, kad šis mokslo laipsnis, anksčiau atrodęs sunkiai pasiekiamas, motyvuoja ją tobulėti ir kurti.

„Galiu pasakyti, kad jei turi kokią svajonę, jos reikia siekti. Juk aš niekada negalėjau pagalvoti, kad Dailės akademiją baigsiu būdama šešiasdešimties metų. Kiekvienam siūlau netikėti, kad tokiame amžiuje jau nieko negali padaryti. Mano patirtis rodo, kad gyvenimas prasideda dabar“, – savo istorija dalijosi R. Pikelienė.