Buvo kelias ir kelio nėra…

Gintautas JANULAITIS (1942–2026)

Gyvenimo duris užvėrė buvęs vilkaviškietis Gintautas Janulaitis.

Gintautas visada liks mūsų – draugų ir bičiulių – atmintyje kaip žmogus šviesia šypsena, tauriu žodžiu ir nepaprastai gera širdimi. Jo artumas ramino, nuoširdumas telkė žmones, o gebėjimas išlikti žmogumi net sunkiausiomis akimirkomis buvo tikra gyvenimo dovana visiems, kurie jį pažinojo. Esame dėkingi likimui, kad jis buvo mūsų gyvenimo dalis.

Daugelis šį vyrą pažinojo kaip nenuilstantį kovotoją ir stiprios valios žmogų. Jis buvo talentingas dviratininkas, Vilkaviškio sporto komiteto narys, Lietuvos rinktinės narys, kandidatas į sporto meistrus, žinomas rajono futbolininkas. Tačiau svarbiausia – buvo patikimas draugas, ištikimas bičiulis, kuris niekada neatsisakydavo padėti.

Neseniai peržengęs garbingą 80 metų slenkstį Gintautas atrodė stiprus, energingas, gyvenimą mylintis žmogus. Todėl žinia apie ligą ir netikėtą išėjimą sukrėtė visus.

Vilkaviškietis G. Janulaitis buvo politinio kalinio sūnus. Jo tėvas Juozas 1945-aisiais buvo ištremtas į Vorkutą. Praėjus šešiolikai metų ir Gintautas buvo išsiųstas ten pat – atlikti karinę tarnybą Vorkutos daliniuose, kur buvo vykdomi bandymai su radioaktyviuoju stronciu. Atšiaurioje žemėje praleidęs trejus metus Gintautas pasakodavo, kad daugelio karinės tarnybos draugų jau nebėra tarp gyvųjų. Gali būti, kad radioaktyviosios medžiagos tyliai atliko savo pražūtingą darbą.

Vilkaviškyje prabėgo G. Janulaičio jaunystė – šviesiausi ir gražiausi gyvenimo metai. Čia jis dirbo, baigė Salomėjos Nėries vakarinę vidurinę mokyklą. Vėliau studijavo, įgijo šaldymo ir kompresorinių įrenginių inžinieriaus specialybę. Jo diplominio darbo maketas iš organinio stiklo buvo puikiai įvertintas liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. Tai liudijo jaunuolio talentą, atsakingumą, kūrybiškumą.

Vėliau Gintautas persikėlė gyventi netoli Kauno. Dirbo inžinieriumi, savo rankomis pastatė šeimai namus, kūrė jaukumą ir saugumą artimiesiems. Pasodino sodą, primenantį tėvo įveistą Varpininkų kaime, prie Vilkaviškio, kur derėjo įvairios vaismedžių rūsys. Beje, praėjusį rudenį sena obelis, kasmet dosniai brandinusi vaisius, perskilo pusiau. Atrodė, pati gamta nujautė artėjančią netektį.

Gintautas užaugino gražią šeimą, kuria pagrįstai didžiavosi. Žmona Nijolė ir dukra Daiva, dažnai parskrendanti iš Hamburgo, dirba dėstytojomis aukštosiose mokyklose. Jaunesnioji dukra Aidara gyvena Vašingtone ir darbuojasi Pasaulio banke.

Vyras daug skaitė, domėjosi Lietuvos ir pasaulio įvykiais, jautriai išgyveno dėl žmonių ir Tėvynės likimo. Jis tvirtai tikėjo, kad tik taika gali išgelbėti žmoniją nuo karų ir smurto. Net patyręs gyvenimo neteisybę, neprarado tikėjimo žmogumi. Jo išmintis, santūrumas ir pagarba kitam liks mums kaip tylus moralinis kelrodis.

Gintautas mėgo keliauti. Ypač dažnai nuskrisdavo į Kanadą, Montrealį, kur jo laukdavo tetos Helena ir Bela Paulauskaitės, kelionių į Lietuvą organizatorius Liudas Stankevičius su broliu, žinomu Kanados televizijos žmogumi Stanke. Keliaudavo ir į JAV, kur gyveno giminių – garsių Kauno inžinierių Kazio ir Jono Kriščiukaičių šeimos, ortopedas Erdvilas Janulaitis, nemažas būrys kitų Lietuvos išeivių. Lankėsi Putname, nes ten, tarp vienuolių, ilgus metus gyveno tėvo sesuo Marijona, kuri ten ir palaidota.

Vasaromis savo tėviškėje, Varpininkų kaime, kur dabar gyvena brolis Rimas, Gintautas jausdavosi laimingiausias. Jis taip mylėjo artimuosius, bundantį lauką, žydintį sodą…

Tegul gėlių žiedlapiai lengvai krinta ant šio Suvalkijos bernioko širdies ir primena mums: saugokime žmogų, branginkime taiką ir gyvenimą. O mūsų likimai tegul niekada nebus paženklinti Vorkutos ženklu.

Buvę kolegos ir draugai

Užsk. 987