Helovyniškai išpuoštas vilkaviškiečių kiemas traukia praeivių žvilgsnius

Šiaurės gatvėje, Vilkaviškyje, šiuo metu netrūksta helovyniškos nuotaikos – vienas namas traukia praeivių žvilgsnius iš tolo. Įspūdingai papuoštas kiemas vilioja stabtelėti ir nusifotografuoti prie kruopščiai paruoštų kompozicijų. Už šio įspūdingo reginio – kūrybingoji Indrė Didvalienė.

Dekoracijų kasmet vis daugėja

Kaip pasakojo Indrė Didvalienė, helovyniškai puošti namus ji pradėjo prieš vienuolika metų, kai gimė pirmagimis Paulius. Tuomet šeima dar gyveno bute, todėl vietos dekoracijoms buvo nedaug, o puošyba – kuklesnė. Tačiau kai Didvaliai įsikėlė į nuosavą namą, erdvės kūrybai atsirado kur kas daugiau.

Prieš dešimtmetį Lietuvoje, ypač mažesniuose miestuose, Helovyno dekoracijų pasiūla nebuvo itin didelė. Tad Indrė, keliaudama po užsienį, vis stengdavosi parsivežti bent po vieną naują detalę. Taip pamažu, metai po metų, Didvalių namuose prisikaupė gausybė įvairiausių Helovyno dekoracijų. Vienos jų – pirktinės, o kitas moteris sukūrė savo rankomis.

Šiemet dekoracijų – kaip niekad daug, todėl šeimininkė nusprendė papuošti ir įvažiavimo į sklypą erdvę. Pastatė arką, išpuošė ją kaukolėmis ir žibančiomis lemputėmis. Šalia įkurdino šmėklą. Kai pakyla vėjas ir ima plazdenti pamėklės apsiaustą, o aplink sužimba šviesos, kiemas tarsi atgyja – vaizdas primena tikrą Helovyno filmą.

Visai greta paruošta dar viena kompozicija – čia šmėžuoja skeletai, virš jų linguoja raganų kepurės, tarp šieno spudulų žiba moliūgai. Indrė mato, kad šioje vietoje praeiviai dažnai stabteli, nes čia galima prisėsti ir nusifotografuoti.

„Labai gera, kai žmonės pastebi, pagiria ar tiesiog pasidžiaugia – tada atsiranda dar daugiau noro kurti naujas dekoracijas“, – šypsojosi I. Didvalienė.

Reikia turėti noro, laiko ir kūrybiškumo

Moteris sakė, kad tokia puošyba pačiai – ne darbas, o malonumas. Apie dekoracijas ji pradeda galvoti dar gerokai prieš Helovyną – vasaros pabaigoje, o savo aplinką papuošia jau spalio pradžioje, kad šventine nuotaika galėtų pasidžiaugti kuo ilgiau.

Namų erdves šeimininkė puošia ne tik prieš Helovyną, bet ir per kitas šventes – Vasario 14-ąją, Velykas, Kalėdas. Kūrybingai nusiteikusi moteris visuomet sugalvoja ką nors originalaus. Pavyzdžiui, pernai Didvalių namų kiemą papuošė net aštuonių metrų aukščio eglė. Tiesa, ne tradicinė – žalia ir šakota, o švytinti: ant stiebo pritvirtintos į šonus žybsinčios lemputės sukūrė įspūdingą, modernią kompoziciją.

„Idėjų šiandien tikrai netrūksta – jų pilnas internetas ir „Pinterest“ programėlė. Svarbiausia rasti laiko ir turėti noro“, – kalbėjo moteris.

Helovyno dekoracijų kūrimas Didvalių šeimoje – tikra pramoga. Vaikai mielai prisideda, o minčių nepristinga.

Indrė sako, kad papuošti namus visai nereikia didelių išlaidų – daug ką galima pasigaminti pačiai, panaudojant jau turimas priemones.

Pavyzdžiui, kurdama filmo „Adamsų šeimynėlė“ veikėją dėdę Itą, moteris panaudojo iš vielos pagamintą eglutės karkasą, kurį apvyniojo plazdančiomis juostelėmis. Prie kiemo vartų svečius pasitinka dar vienas personažas – skeletas, pasipuošęs namų šeimininkės chalatu, peruku ir saulės akiniais. O raganų trijulę, kuri „šoka“ aplink medį, Indrė padarė iš juodų šiukšlių maišų.

Kieme augančios tujos taip pat neliko nepanaudotos – jas Indrė pavertė milžiniško voratinklio dalimi, kurią sutemus lemputės paverčia gražiu helovynišku reginiu.

„Tiesą pasakius, tai jau kaip liga – vis atrodo, kad negana! Reikia ir to, ir ano, o kiekvienais metais norisi pasipuošti dar daugiau ir nustebinti vis labiau“, – juokėsi I. Didvalienė.

Gilios tradicijos

Pro Didvalių namus retas praeina abejingai – akį traukiančios dekoracijos priverčia stabtelėti. Tačiau Helovynas vis dar kelia diskusijų: vieniems tai smagi, linksma šventė, o kiti sieja ją su satanizmu ir tamsiomis jėgomis.

Indrė primena, kad Helovyno šventė turi labai senas šaknis – ji kilo iš senovės keltų šventės Samhain, kuri vėliau susipynė su krikščioniškais papročiais. Prieš daugiau nei du tūkstančius metų keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, Škotijoje ir Didžiojoje Britanijoje, spalio 31-ąją švęsdavo vasaros pabaigos ir žiemos pradžios šventę. Jie tikėjo, kad tą naktį riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa itin plona, todėl dvasios gali sugrįžti į žemę. Norėdami apsisaugoti nuo piktų jėgų, žmonės uždegdavo laužus, dėvėdavo kaukes ir persirengdavo, kad šmėklos jų neatpažintų.

Bėgant metams ši šventė vis labiau populiarėjo ir keitėsi. Helovynas išliko paslaptingas, bet įgavo ir žaismingumo – žmonės ėmė puošti namus, rengti teminius vakarėlius, o vaikai tą vakarą vaikšto pas kaimynus, prašydami saldainių.