Skilinėjanti Vakarų vienybė ir ką tai žada Lietuvai

Arūnas TALUTIS

Istorikas

Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos vienybė Rusijos agresijos akivaizdoje kėlė klausimų jau seniai, bet pastaruoju metu nerimą keliančių signalų atsiranda vis daugiau.

Po paskutinio oficialaus Volodymyro Zelenskio ir Donaldo Trampo pokalbio, pastarajam sustabdžius karinę pagalbą Ukrainai, neliko abejonių, kad siekdamas savo tikslų Amerikos prezidentas nesirenka priemonių vertindamas jas per moralinę prizmę. Europa, savo ruožtu, nors ir deklaravo palaikymą Ukrainai, bet pasakė jos prezidentui V. Zelenskiui, kad norėdamas išlaikyti savo tautos kovinį pajėgumą turės rasti bendrą kalbą su JAV prezidentu. Tuo tarpu JAV viceprezidentas Džeimsas Deividas Vancas, atvykęs į Europą susitikti su jos lyderiais, vietoje konkrečių bendrų planų, kaip duoti atkirtį vis agresyvesniems Vakarų civilizacijos priešams Rusijai, Kinijai, Šiaurės Korėjai ir Iranui, mieliau pasirinko Europos valstybių kritikavimą dėl žodžio laisvės suvaržymo ir panašių dalykų.

Naujausia vyšnia ant nesantaikos torto tapo neseniai paskelbtas pranešimas, kad JAV nedalyvaus šiemet Europoje vyksiančiose karinėse pratybose, o tai dar labiau pademonstravo Vakarų pasaulio poliarizaciją.

Vienintelė geresnius tarpusavio santykius su JAV prezidentu palaikanti Italijos premjerė Džordža Meloni sako esanti Europos tiltas su JAV. Tik neaišku, ar tas tiltas pastatytas tik asmeninių tarpusavio simpatijų lygmeniu, ar paremtas bendrais geopolitiniais interesais.

Mums kyla klausimas, o kur šiame įvykių verpete yra Lietuvos vaidmuo. Kiek mes esame svarbūs sprendžiant tarptautinius saugumo klausimus? Didžiųjų Vakarų Europos politikų akimis, turbūt labai menkas, nes jie net nesivargino į Europos lyderių susitikimą su V. Zelenskiu pakviesti trijų Baltijos valstybių atstovų. Visgi dėl tokio atsainaus požiūrio nereikėtų apsigauti ir sumenkinti savo vaidmens bendroje Europos saugumo architektūroje. Taip, Rusija yra grėsminga karinė galia, kelianti pavojų Europai ir ypač postsovietinėms šalims, kurios natūraliai yra pirmos Kremliaus taikinių sąraše, bet nuveikti saugumo klausimu galime nemažai.

Visų pirma, tai yra savo karinių pajėgumų stiprinimas. Lietuva privalo turėti realią gerai parengtą kariuomenę, kuri sugebėtų duoti bent jau limituotą karinį atkirtį Rusijos karinės agresijos atveju.

Antra, tai tarpusavio karinių veiksmų derinimas su artimiausiais kaimynais ir sąjungininkais. Matydamos Prancūzijos ir Vokietijos neryžtingumą ir svyravimą, Rytų, Centrinė ir Šiaurės Europa turi labiau konsoliduoti jėgas tarpusavyje. Tik veikdamos kartu šios šalys gali sėkmingai gintis ir išsaugoti savo valstybingumą. Kuo aukštesnio lygio tarpusavio bendradarbiavimas bus, tuo labiau tai atgrasys Rusiją nuo noro išbandyti NATO pajėgumą savo kailiu.

Trečias dalykas yra plačiosios visuomenės pasirengimas. Valstybė privalo paruošti savo infrastruktūrą, sveikatos apsaugos sistemą, civilių apsaugos nuo bombardavimo ir jų patraukimo iš galimų karo kontaktinių linijų strategiją. Visuomenė turi būti gerai informuota ir kiek įmanoma įtraukta į gynybos planus. Kaip sakė vienas iš dabartinių Lietuvos kariuomenės vadų, ,,kiekvienas pilietis karo atveju turi tapti ginklu“. Sukarintų organizacijų didesnis įtraukimas ir aprūpinimas taip pat turi būti prioritetų sąrašo viršuje.

Deja, ne visus punktus kol kas pavyksta įgyvendinti ar tokiais tempais, kurie būtų džiuginantys. Biudžetas gynybai neauga taip greitai, kaip norėtų kariškiai. Ne visos kaimyninės valstybės tiek daug investuoja ir yra gerai pasirengusios, kaip to siekia politikai. Civilių apsaugojimo strategija nėra tokia aiški ir gerai paruošta, kaip norėtų didelė dalis visuomenės. Kita vertus, pažanga matoma, mūsų politikai kartu su kariškiais dirba išsikėlę ambicingus tikslus.

Kiekvienas iš mūsų gali savaip prisidėti prie to, kad būtume saugesni, bet nereikia pasirengimo painioti su baime. Niekas niekada nenori susidurti su pasirengusiu priešu. Ir kuo labiau jis pasirengęs, tuo noras pulti mažesnis.