JAV smūgis Iranui – signalas Vakarų priešams ir draugams

Arūnas TALUTIS

Istorikas

Prieš keletą dienų atsibudome pasaulyje, kuriame nakties metu buvo pirmą kartą įvykdyta tokio pobūdžio karinė operacija. Kaip daugeliui gerai žinoma, jos specifika išsiskyrė tuo, kad taikinys – urano sodrinimo patalpos – buvo įsikūrusios apie 60 m po žeme, kalno viduje, ir sutvirtintos 2 m betono lubomis. Tokį taikinį sunaikinti iš oro buvo pajėgi tik viena valstybė – didžiausią pasaulyje ekonomiką ir galingiausią kariuomenę turinčios Jungtinės Amerikos Valstijos. Amerika, pasiryždama sunaikinti Irano karinį objektą, atvėrė naują puslapį tiek politinėje, tiek karybos istorijoje.

Dabar pasaulyje plačiai diskutuojama, kiek veiksminga buvo ši ataka, kiek Irano vadovybė išsaugojo infrastruktūrą, prisodrintą uraną ir žinias, reikalingas atominei bombai pagaminti. Šie klausimai pagrįsti ir svarbūs, bet negalint į juos rasti atsakymų verta pažvelgti į tai, kas žinoma ir kokią įtaką artimiausioje ateityje tai gali daryti tarptautinei padėčiai.

Kaip jau minėta, tokio bombardavimo galimybę pasaulyje turi tik JAV. Tik ji viena turi tokio tipo karines technologijas. Žinoma, priešai gali pavydėti, bet tokius ginklus sukurti užtruko dešimtmečius ir kainavo kosminius pinigus. Jau vien tik smūgius atlikusio bombonešio kaina yra apie 2,1 mlrd. JAV dolerių. Palyginkime: Lietuvos šių metų biudžeto dalis, skiriama krašto apsaugai (jau perkopus 3 proc. nuo BVP), yra 2,5 mlrd. eurų… Kita vertus, viena yra turėti modernų ginklą ir visai kita – jį panaudoti. Panaudoti taip efektyviai, kad priešas pajustų tavo pranašumą ir suprastų, kad įspėjimai nepažeidinėti susitarimų nėra tik tušti lozungai.

Žvelgiant į šį įvykį plačiau nei tik Izraelio ir Irano konflikto kontekste, galime pamatyti ir daugiau teigiamų smūgio padarinių. Demokratiniame pasaulyje mes įpratę vertinti valstybių veiksmus pagal kitokius kriterijus, nei tai daro autoritarinių valstybių režimai, dažniausiai atėję į valdžią smurto keliu ir išsilaikantys joje dėl represijų. Jie nesupranta, kad gali būti ir kitokia priežastis derėtis nei baimė nukentėti fiziškai, todėl toks JAV smūgis turėtų kelti nerimą tiek Pekine, tiek Maskvoje.

Rusija, kuri yra didžiausia Irano ginklų tiekėja, neturėtų būti labai rami matydama, kaip greitai ir lengvai Izraelis sunaikino jos kurtas oro gynybos sistemas ir naikintuvus. Tuo tarpu toks palyginti staigus ir tikslus JAV smūgis, prieš kurį nieko negalėjo padaryti Irano kariuomenė, turėtų priversti susimąstyti ir dėl Amerikos ryžtingumo, ir dėl galimybių esant būtinybei smogti priešui. Vladimirui Putinui galėjo prabėgti mintis apie B2, skrendantį virš Kremliaus ar kokio nors jo bunkerio… Žinoma, tiesioginė ataka prieš branduolinės valstybės vadovą nėra labai realistiška, bet žinant diktatoriaus paranojiškumą tai vis tiek paveiku.

Kinija savo ruožtu turi labai artimus ryšius su Iranu. Valstybes vienija ne tik neapykanta Vakarams ir noras pakeisti nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą pasaulyje, bet ir glaudus ekonominis bendradarbiavimas. Kinija nuperka apie 90 proc. Irane išgaunamos naftos, o 2020 m. Kinija su Iranu pasirašė 400 mlrd. JAV dolerių investicijų sutartį. Pagal šią sutartį Kinijos vyriausybė įsipareigojo per 25 metus į Irano ekonomiką investuoti 400 mlrd. JAV dolerių, o Iranas tuo tarpu jai leis vykdyti savo ekonominius ir galimai karinius užmojus šalies viduje. Nereikia net sakyti, kad Kinijai kelia nerimą Izraelio karas su Iranu ir kad bet koks politinės valdžios nestabilumas šios šalies viduje Pekinui nėra naudingas. Kita vertus, sėkminga ir staigi amerikiečių ataka Irane privers dar labiau pasverti riziką prieš panaudojant karinę jėgą bandant prisijungti Taivaną. Skeptikai teikia, kad vykdydama operaciją Irane JAV apnuogino Taivano gynybos pajėgumus, bet panašu, kad tai kaip tik privers Kiniją elgtis atsargiau, vengiant tiesioginės karinės konfrontacijos.

Šios JAV atakos priešininkai sako, kad Amerika tokiu būdu įpylė žibalo į jau ir taip įsiliepsnojusią ugnį Artimuosiuose Rytuose. Teigia, kad pasekmės bus blogesnės nei įsivaizduojamas rezultatas. Tokie teiginiai kelia abejonių, nes žinant autoritarinių ir totalitarinių režimų mentalitetą pagrindinė prevencija prieš jų agresiją yra parodymas, kad esi už juos stipresnis ir jų nebijai.