Grenlandija ir jos svarba pasaulio jėgų pusiausvyrai

Istorikas Arūnas TALUTIS

Pasisakymais apie norą Grenlandiją prisijungti prie savo valdomos šalies Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas jau kuris laikas prikaustęs viso pasaulio dėmesį. Šis jo noras Europoje vertinamas labiau neigiamai ir nemažai žmonių tai laiko visiškai neracionalia, nieko JAV nesuteiksiančia ir tik tarptautinius santykius su Danija, o gal net ir visą NATO aljansą galinčia pribaigti užgaida.

Pats D. Trampas argumentuoja, jog Grenlandija yra per daug svarbi JAV interesams ir saugumui, kad galėtų šiai salai leisti nepriklausyti valstijoms. Medijose sklando įvairūs galimi šios situacijos eskalacijos scenarijai – nuo salos pirkimo iki užėmimo karine jėga. Niekas, gal net ir pats JAV prezidentas nežino, iki kokių geopolitinių pasekmių gali nuvesti šis siekis ir kas daugiausiai iš to išloštų ilgojoje perspektyvoje. Jeigu tai galutinai palaidotų Vakarų vienybę ir patį NATO aljansą, tai didžiausi laimėtojai būtų autokratiniai pasaulio režimai, tokie kaip Kinija ar Rusija, siekiantys pakeisti jėgų pusiausvyrą ir patenkinti savo teritorines bei ekonomines ambicijas.

Vis dėlto norint suprasti, kodėl Grenlandija tokia vertinga ir kodėl D. Trampas toks atkaklus jos siekdamas bet kokia kaina, reikia pažvelgti į salą keliais aspektais.

Pirmas aspektas – tai salos geografinė padėtis. Atlanto vandenyno viduryje, bet dėl savo milžiniško ploto santykinai arti tiek prie JAV, tiek prie Rusijos teritorijų esanti sala būtų tiesiog tobulas placdarmas karinėms operacijoms vykdyti ginkluoto konflikto metu. Dėl jos geografinės padėties Grenlandija šaltojo karo metais buvo naudojama kaip JAV techninės žvalgybos centras. Čia iki dabar yra ir amerikiečių karinė bazė.

Kita Grenlandijos vertės dalis – naudingosios iškasenos. Šios šalies žemėje aptikta dideli kiekiai retųjų elementų, tokių kaip neodimis ir disprozis, kurie yra labai svarbūs švarios energijos technologijoms, taip pat kitų svarbių mineralų, tokių kaip geležis, cinkas, varis, uranas, titanas, vanadis, volframas ir grafitas. Jų telkiniai pritraukia pasaulinį susidomėjimą tiekimo grandinės diversifikavimu. Šių išvardintų ir dar daugelio kitų mineralinių resursų vertė įvairiais vertinimais viršija stulbinamą 4,4 trilijonų JAV dolerių sumą. Kita vertus, pagal šiuo metu esančias logistikos ir aplinkosaugos kliūtis galima išgautina vertė yra daug mažesnė – apie 200 milijardų JAV dolerių, bet net ir tai yra milžiniškas turtas, o aplinkosaugos kliuviniai pakeitus įstatymus gali būti greitai apeiti. Nenuostabu, kad tokį vertingą prizą norėtų pasiimti visi pasaulio galingieji. D. Trampas tai žino ir nori užbėgti varžovams už akių.

Yra ir trečioji priežastis, kurią įvardija D. Trampo siekio šalininkai. Tai – neaiški Grenlandijos politinio suverenumo ir jos užsienio politikos krypties ateitis. Nors pagal tarpvalstybines sutartis JAV gali čia dislokuoti neapibrėžtą kiekį karinės ginkluotės ir karių, tai nereiškia, kad, pasikeitus politinei situacijai ir Grenlandijai tapus nepriklausoma valstybe, jos būsima valdžia negalėtų persigalvoti dėl tokio bendradarbiavimo su Vašingtonu.

Tokiam scenarijui pagrindo suteikia ir 2008 m. surengtas referendumas dėl platesnės Grenlandijos autonomijos, kuriame 75 proc. gyventojų pritarė didesniam savarankiškumui. 2009 m. birželio 20 d., švęsdama nacionalinę dieną, Grenlandija perėmė savivaldos kontrolę, policijos, teismų valdymą, pakrančių apsaugą ir gamtos resursų kontrolę. Grenlandų kalba paskelbta oficialia šalies kalba. Teigiama, kad tai paskutinis žingsnis prieš paskelbiant nepriklausomybę. Nors nepriklausomybė pati savaime dar nereiškia, kad Grenlandija taptų priešiška JAV interesams, bet yra nerimą keliančių ženklų.

Kinija investavo jau į kelis projektus Grenlandijoje, įskaitant retųjų žemių elementų, geležies ir urano kasyklas. 2018 m. „China Communications Construction“ teigiamai atsakė į Grenlandijos vyriausybės prašymą pateikti pasiūlymus dėl trijų oro uostų Nuuke, Ilulisate ir Kakortoke statybos ir eksploatavimo.

Kinija tapo antra pagal svarbą Grenlandijos eksporto šalimi, nors ji importuoja vis dar labai mažai iš Kinijos. Taigi Kinijos įtakos augimas Grenlandijai yra nenuneigiamas.

Nenuneigiamas yra ir vietos gyventojų nenoras (tą rodo apklausos) priklausyti Europos Sąjungai. Pati Grenlandija beveik neturi realių karinių pajėgumų, kad išorinės grėsmės atveju savarankiškai galėtų apsiginti nuo užsienio valstybių puolimo. Taigi jos augantys ryšiai su Kinija ir kariuomenės nebuvimas daro ją, potencialiai nuo Danijos nepriklausoma galinčią tapti valstybę, labai pažeidžiama.

Besitęsiančioje galingiausių pasaulio valstybių kovoje ši iš pažiūros užmiršta, atoki ir vos 59 tūkst. gyventojų turinti sala tapo itin vertingu grobiu, ir laikas parodys, kurios valstybės taktika siekiant jį sumedžioti pasiteisins labiau.