Močiučių pasakojimai įskiepijo patriotizmą, didžiavimąsi gimine, savo kraštu ir tarme

Renata VITKAUSKIENĖ

Ant Kūčių stalo padėję kalėdaitį amžinybėn išėjusių giminaičių vėlėms, šiuo veiksmu neapsiribokime. Matykime prasmę dar ir pasikalbėti apie protėvius. Ateis laikas, kai tokios žinios įgis vertę, o jų negavusieji pasijus nuskriausti. Visa tai savo patirtimi liudija Sigita Švedaitė.

„Tik istoriją ir studijuočiau“

Šios moters vardas ir pavardė puikiai žinomi tiems, kam įdomi feisbuko paskyra „Vilkaviškio krašto istorija“. Sigita Švedaitė yra jos turinio kūrėja ir administratorė jau treti metai, paskyra sukurta pačios moters iniciatyva. Sigita – mūsų kraštietė, gimusi ir užaugusi Sūdavos kaime (Klausučių sen.). Apie save sako: „Esu dešimtos kartos, jei ne daugiau, suvalkietė, mano protėviai gyveno zanavykuose ir Vilkaviškio krašte nuo 1800 metų, o gal ir dar nuo anksčiau.“

Dabar ji su savo šeima jau keliolika metų gyvena Italijoje. Moteris dirba administracinį, buhalterinį darbą, o laisvalaikiu domisi istorija, genealogija. Šios sritys traukė nuo mažens. „Genealogija sudomino močiutės sesuo, kuri man buvo kaip močiutė. Kilusi iš Šakių rajono, nuo 1927 m. ji, Agota Tutkytė, po santuokos – Ciprisevičienė, gyveno Virbalyje, dirbo pašte. Močiutės sesuo papasakojo man apie prosenelį, jų vaikystę“, – prisiminė pašnekovė.

Po vidurinės mokyklos pati ketino studijuoti istoriją, tačiau atkalbėjo tėtis, ilgametis istorijos mokytojas, buvęs tremtinys. Sigita įstojo į teisę, vėliau tapo politikos mokslų magistre. Anksčiau ji svajojo įsidarbinti dabartiniame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, bet istoriko kvalifikacijos neturinčiai pretendentei buvo pasakyta ne.

„Vis dėlto dabar kai pagalvoju, tai tik istoriją ir studijuočiau, norėčiau kokiame archyve dirbti, nes man patiktų kuistis po senus dokumentus. Kai yra medžiagos, labai smagu ją dėlioti“, – svarstė kraštietė.

Patirties šioje veikloje moteris jau turi. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, bažnyčių metrikų knygos, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, kuriame saugomi dokumentai apie dvarų žemes, kariuomenės šauktinių sąrašai, Lietuvos ypatingasis archyvas, kur guli tremtinių, partizanų bylos, XIX–XX a. Amerikos lietuvių spauda, Lietuvoje tarpukariu ėjęs laikraštis „Suvalkietis“, knygos – šitie istorinių žinių šaltiniai S. Švedaitei gerai žinomi.

Prosenelio bruožai – sūnaus veide

Taigi istorija buvo ir yra šalia Sigitos, o gyvenimo aplinkybės tik dar labiau stumia į praeities faktų paieškas. „Sūnus Gianluca penktoje klasėje turėjo paruošti medžiagą apie savo genealogiją. Iš kartono pasidarė medį, piešė prosenelius, kokius juos įsivaizdavo. Berniukas labai susidomėjo savo proseneliais iš tėčio pusės, užrašė, ką jam papasakojo močiutė italė. Reikėjo duomenų ir iš mano pusės, – prisiminė S. Švedaitė. – Pasidomėjau internete, pamačiau, kad daug kas yra suskaitmeninta. Mano tėtis pasakė prosenelių iš savo pusės pavardes, taip viskas ir rutuliojosi.“

Istorijai atiduotas laikas palieka moteriai ypatingą grąžą. „Apie savo genealogiją iš Vilkaviškio krašto protėvių aš jau radau, kas įmanoma. Gana daug mano protėvių yra nuo Bartninkų, nuo Keturvalakių, nuo Purviniškių kaimo, – pasakojo moteris. – Turiu penkių savo prosenelių, penkių proprosenelių nuotraukas. Žiūriu į jas ir matau, kokį bruožą iš kurio esu paveldėjusi. Mano sūnus labai panašus į savo prosenelį iš Švedų giminės, net aš pati nesu tiek panaši.“

Savo vaikui Sigita gali papasakoti apie savo senelių, o sūnui – jau prosenelių pirmąją pažintį ir netgi politines pažiūras. „Mano seneliai Sibire susitiko. Močiutę išvežė už tai, kad brolis buvo partizanas, o senelį ištrėmė kaip buožę, nes turėjo šiek tiek žemės, samdinių, net ir verčiamas nenorėjo būti stribu. Tarpukariu ėjusiame „Suvalkiečio“ laikraštyje radau informaciją, kad mano prosenelis buvo prieš Suvalkijos valstiečių streiką 1935-aisiais ir dėl to buvo šauta į jo namų Geisteriškių kaime langus.“

Senos nuotraukos, maldaknygės, giminės istorija Sigitai yra didelės vertybės, kurios visada nudžiugina, sustiprina. „Tik prieš kurį laiką sužinojau, kaip mano močiutė atrodė jauna, – šypsojosi moteris. – Močiučių – kapsės tremtinės ir zanavykės – pasakojimai apie tremtį ir brolius partizanus man įskiepijo patriotizmą ir pasididžiavimą gimine, savu kraštu ir suvalkiečių tarme.“

Relikvijomis, įspūdžiais ir istorijomis Sigita turtėja lankydama giminaičius. Šie papasakoja įdomių dalykų. Tiesa, ji neslepia jaučianti nuoskaudą supratusi, kad kai kurių giminių nėra mačiusi, kad taip ir neteko tų žmonių pažinti.

Deginti senas nuotraukas yra nusikaltimas

Vis dėlto genealogijos faktų paieškos neapsiriboja pašnekesiais, archyvais, interneto svetainėmis ar bendraminčių grupėmis socialiniuose tinkluose.

„Esu pasidariusi genetinius tyrimus iš seilių mėginių, tiek amerikonišką, tiek lietuvišką. Pagal rezultatus radau giminių, apie kuriuos nežinojau. Pavyzdžiui, prosenelio iš tėčio pusės dvi seserys ir broliai buvo išvykę į Ameriką. Ir prosenelės du broliai emigravę į Ameriką. Su keliais giminaičiais Amerikoje bendraujame, dalijamės nuotraukomis“, – džiaugėsi Sigita. Beje, ji tvirtai įsitikinusi, kad sunaikinti senas fotografijas – tiesiog nusikaltimas. „Tai yra sudeginti, prarasti turtai…“ – apgailestavo ji.

Lygiai taip pat gaila ir dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą sudegė daug mūsų krašto bažnyčių, kuriose buvo saugomos metrikų knygos. Moteris yra sudariusi savo vyro genealoginį medį, nes tenykštėje bažnyčioje išlikusios kelių šimtų metų senumo metrikų knygos, parapijiečių surašymai, pirmosios komunijos sąrašai nuo XVI a. pabaigos.

Sukaupusi tiek medžiagos apie savo ir sūnaus protėvius, S. Švedaitė jau dabar turi neįkainojamą turtą. Kita vertus, pati sako, kad tokiam procesui pabaigos nėra.