Ši publikacija – paskutinė iš tų, kurias apie Vilkaviškio bažnyčias, tebestovinčias ir nugriautas, redakcijai pasiūlė Sigita Švedaitė. Tikimės, kad savojo krašto praeitimi besidominčios kraštietės tekstai prisidės prie istorinės atminties išsaugojimo.
Tiesa, atkreipiame dėmesį, jog publikacijoje „Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – buvusi stačiatikių cerkvė“ („Santaka“ Nr. 2, 2026 m. sausio 9 d.) straipsnio autorė S. Švedaitė nurodė klaidingą datą. „1944 m., kai buvo nugriauta Vilkaviškio katedra…“, – rašė autorė. Šį teiginį pastebėjo „Santakos“ laikraščio skaitytoja, gidė Ona Maksvytienė. „1944 m. buvo nugriautas vienas katedros bokštas, nudegė stogas, tačiau altoriai ir kitas inventorius nenukentėjo. Ją nugriovė 1954 m., taigi visu dešimtmečiu vėliau“, – patikslino O. Maksvytienė. Ji pateikė ir kitus knygoje „Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios“ (2011) perskaitytus faktus: „1950 m. per Sekmines Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kanauninkui J. Stankevičiui teikiant Sutvirtinimo Sakramentą katedra buvo pasinaudota kaip priedanga nuo lietaus. Tai suerzino vietinę ateistinę valdžią, kuri priėmė nutarimą nugriauti katedrą, ir 1950–1954 m. bažnyčia nugriauta.“
Trečią dešimtmetį Vilkaviškį puošianti katedra patraukli ir kaip šiuolaikiški maldos namai, ir kaip išskirtinę istoriją turintis sakralinės architektūros objektas.
Vilkaviškis atsirado iš kaimo, kuris galėjo būti įkurtas 16 a. pabaigoje. Pro šią vietą ėjo kelias iš Kauno į Prūsiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas ir Prienų seniūnas Steponas Pacas 1620 m. pastatė pirmąją bažnyčią, ji buvo medinė.
1663 m. Alvito ir Vilkaviškio klebonas buvo Jonas Pukienis Starkevičius. Matyt, tuo metu Vilkaviškio parapija buvo menka, nes su Alvitu turėjo tą patį kleboną. Tų metų bažnyčios dviejuose inventoriuose daugiausia surašyti bažnytiniai indai ir drabužiai, apie pačią bažnyčią žinios skurdžios. Vilkaviškio klebonui buvo paskirta 10 valakų žemės, kurią greičiausiai užrašė tas pats Steponas Pacas. Vilkaviškio parapijinė žemė buvo vadinama Karaliais. Šio kaimo gyventojai mokesčius mokėjo Vilkaviškio parapijos klebonui, o ne valstybei.
Prūsų valdžia (1794–1807m. ) parapijos žemę nusavino, palikdama tik 5 margus žemės su sodu. Bet Vilkaviškio klebonas turėjo mieste 6 namus, iš kurių nuomos pragyveno. Be to, Rusijos valdymo metais gaudavo po 400 rublių metinės algos.
1870–1881 m. klebono kun. Antano Lesnevskio ir vikaro kun. Jono Siaurusaičio rūpesčiu Vilkaviškyje pastatyta mūrinė neoromaniško stiliaus bažnyčia.
1884 m. vysk. Juozas Oleka ją konsekravo Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulu. Jos statyba ir vidaus įrengimo darbai iš parapijiečių pareikalavo daug lėšų, nes rusų valdžia apmokėjo tik dešimtąją dalį išlaidų.
1926 m. Popiežiui įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo įsteigta Vilkaviškio vyskupija su centru Vilkaviškyje. Taip pačiais metais ši bažnyčia tapo katedra. Pirmuoju Vilkaviškio vyskupu paskirtas Antanas Karosas. Vilkaviškyje dirbo Vilkaviškio vyskupijos kurijos viršininkas Juozas Laukaitis, į jos remonto darbus įdėjęs daugiau kaip 5 tūkstančius litų asmeninių lėšų.
Antrojo pasaulinio karo metu katedra beveik nenukentėjo: buvo nugriautas bokštas, nudegė stogas. Jos remontui būtų pakakę pusės metų, tačiau sovietinė valdžia katedros remontuoti neleido ir pabaigė ją griauti. Pamatai buvo užpilti žemėmis ir apaugo krūmais. Katedros vietoje įrengtas skveras.
Vilkaviškio vyskupijai atgavus visišką savarankiškumą nuspręsta statyti naują katedrą ant senosios pamatų. Laukė nelengvas darbas, nes senasis katedros projektas nebuvo išlikęs. Naują statybos projektą parengė Dailės akademijos docentas Juozas Palaima, remdamasis senomis fotografijomis ir žmonių prisiminimais. Vilkaviškio parapijos klebonas kun. Vytautas Gustaitis ir architektų grupė, vadovaujama prof. Vytauto Nasvyčio, 1991 m. pradėjo katedros statybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pašventinti pamatai.
1998 m. liepos 11 d. naująją Vilkaviškio katedrą konsekravo vysk. Juozas Žemaitis MIC, dalyvaujant Apaštaliniam Nuncijui arkivyskupui Erwin Josef Ender, Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui, Vilniaus ir Kauno arkivyskupams metropolitams Audriui Juozui Bačkiui ir Sigitui Tamkevičiui, kitiems Lietuvos ir Lenkijos vyskupams, kunigams bei garbingiems svečiams ir minioms tikinčiųjų.
2003 m. liepos 6 d. pašventinti nauji katedros varpai, nulieti Lenkijoje, Kraševskių varpų liejykloje. Mažiausias pavadintas šv. Jono Krikštytojo, vidurinysis – šv. Antano ir šv. Juozapo, o didžiausias – Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero vardu.
Sigita ŠVEDAITĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.