Amžina trauka ugniai ir skulptūrinėms formoms

Eglė MIČIULIENĖ

„Savo kūrybą galėčiau pavadinti rimta, nepagydoma liga. Potraukiu skulptūrinėms formoms ir ugniai“, – taip apie save interneto svetainėje www.keramikos.puslapiai.lt prieš keletą metų parašė vilkaviškietis keramikas Andrius Janulaitis.

Jauno menininko nepatraukė nei užsienio platybės, nei didieji Lietuvos miestai. Baigęs studijas aukštojoje mokykloje vaikinas nutarė grįžti į gimtinę.

26-erių metų keramikas tėviškėje įsirengė nedidelę dirbtuvę, pasistatė molio degimo krosnį ir lipdo originalius dirbinius.

Smagu, jog Andrius, mūsų krašto menininkas, šiemet sukūrė ir nominacijas „Santakos“ išrinktiems rajono metų žmonėms.

Su šiltai bendraujančiu, nuolat besišypsančiu A. Janulaičiu kalbėjomės apie jo vaikystės pomėgį, vėliau tapusį ir darbu bei pragyvenimo šaltiniu.

– Andriau, kur buvo ta Jus užklupusios „nepagydomos ligos“ pradžia, kai paėmėte į rankas molio gabalėlį?

– Ko gero, vaikystėje. Mano vyresnysis brolis taip pat linkęs į meną, daug lipdydavo iš plastilino – ir aš nusižiūrėjau. Pradėjau minkyti plastiliną, vėliau kur nors išsikasdavau molio, vėl kažką nulipindavau. Mokykloje išbandžiau ir kitas veiklos sritis: mėginau žaisti krepšinį, tenisą, į šokius tėvai vedė… Galiausiai, turbūt aštuntoje klasėje, atėjau į Vaikų ir jaunimo centro dailės studiją pas Stasę Zelinauskaitę. Ten ir užsilikau. Kartu su vadove ir kitais „dailiokais“ važiuodavome į peržiūras Dailės akademijoje – ten pamatyti darbai paliko didžiulį įspūdį. Tada nusprendžiau, kad turiu tik du kelius: arba stoti į dailę, arba – į kariuomenę (juokiasi)… Pasirinkau Vilniaus dailės akademiją, įstojau į keramikos specialybę.

– Ar tėvai neatkalbinėjo nuo tokio pasirinkimo?

– Tėvai – ne, nors iš kitų žmonių tokių minčių esu išgirdęs. Atseit, kur jis dings su savo menu, juk iš to duonos neuždirbsi. Bet aš galvojau kitaip: jei man tokia veikla patinka, rasiu kaip užsidirbti.

– Po šešerių metų studijų, gavęs magistro laipsnį, sugrįžote į Vilkaviškio rajoną.

– Pagalvojau, kad Vilniuje ir taip jau visko yra. Todėl nusprendžiau, jog grįšiu namo ir mėginsiu kažką kurti gimtinėje. Savo planą po truputį bandau įgyvendinti: įsirengiau šiokią tokią dirbtuvę, įsitaisiau dvi krosnis: vieną pasistačiau dirbtuvėje, kitą susimūrijau lauke. Aišku, dar daug ko reikia, pavyzdžiui, žiedimo staklių, kitokios technikos.

– Dabar, jau baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti pagal specialybę, galite pasakyti pats: ar šiais laikais įmanoma išgyventi iš kūrybos?

– Vien tik iš kūrybos išgyventi būtų sunku, reikia užsiimti papildoma veikla. Aš jau treti metai dirbu Vilkaviškio socialinės pagalbos centro Sutrikusio intelekto jaunuolių dienos užimtumo padalinyje Pilviškiuose. Vedu užsiėmimus šio centro jaunuoliams. Man šis darbas patinka, be to, tai – ir šiokia tokia alga ir socialinės garantijos. Tiesa, ten dirbu tik dvi dienas per savaitę, tad lieka nemažai laiko kūrybai, užsakymams atlikti.

– Kiek teko matyti Jūsų kūrinių, jie yra netradiciniai, originalūs. Ką labiausiai mėgstate lipdyti? Užsiimate tik kūryba, individualiais užsakymais, o gal lipdote ir vazonus ar tradicinius varpelius mugėms?

– Ne, vazonai, puodeliai ar varpeliai man ne prie širdies, jų nelipdau. Esu linkęs prie figūrinės plastikos, skulptūros, anatominių žmogaus formų. Man įdomiausia pati kūrinio idėja, ką jis išreiškia.

Darbus kuriu ir pats, ir lipdau pagal užsakymus. Žinoma, kaip ir kiekvienam meno žmogui, man labiausiai patinka kurti pačiam. Tačiau ir užsakovai pasako tik pačią idėją, o kaip atrodys kūrinys – sugalvoju aš pats.

Dalį savo darbų išvežu į Kauno ir Vilniaus galerijas, o pavasarį dalyvauju sostinėje vykstančioje Kaziuko mugėje.

– Jus keramikos meno mokiusi dailės studijos vadovė
S. Zelinauskaitė kažkada minėjo, jog turėjote ketinimų atidaryti dailės galeriją savame krašte?

– Taip, yra visokių minčių. Būtų tikrai smagu Vilkaviškyje atidaryti dirbtuvę, edukacinį centrą – kažką panašaus į Vilniuje veikiančią „Amatų gildiją“. (Tai atvira dirbtuvė-galerija, siekianti atgaivinti ir išsaugoti amatų tradicijas. Čia populiarinamas keramikos menas, palaikomi ryšiai tarp Lietuvos meistrų. Atviroje „Amatų gildijos“ dirbtuvėje lankytojai gali pamatyti visą meistrų darbo procesą ir patys jame dalyvauti, susipažinti su puodžių darbo įrankiais, senosiomis žiedimo, glazūravimo ir dekoravimo priemonėmis. Gildijoje galima apžiūrėti istorinės keramikos ekspoziciją ir įsigyti keramikos dirbinių. – Aut. past.). Šaunu būtų ką nors panašaus sukurti ir Vilkaviškyje: įruošti patalpas, surengti keramikos užsiėmimus vaikams. Jie sužinotų, jog kūryba iš molio reikalauja ne tik fantazijos, bet ir kruopštumo, ir laiko. Juk molio dirbinį neužtenka nulipdyti: po to jį dar porą dienų reikia padžiovinti (šio proceso nepaskubinsi, nes dirbinys suskils), po to 5–6 valandas degti krosnyje, tada glazūruoti, o po to – vėl degti. Taigi visas procesas užtrunka ne vieną dieną.

– Dar studijuodamas susikūrėte interneto tinklalapį, kuriame galima pamatyti Jūsų molio dirbinių.

– Taip, ten yra dalis mano ankstesnių darbų. Tik šiuo metu svetainė neatnaujinta. Daugiau mano darbų galima pamatyti socialiniame „Facebook“ tinklalapyje.

– Esate dalyvavęs ne tik pleneruose savame krašte – Pajevonyje, Vištytyje, Gražiškiuose, bet ir įvairiose Lietuvos bei tarptautinėse parodose bei pleneruose Vilniuje, Kaune, Lenkijoje, Baltarusijoje ir kt. Gal jau laikas surengti ir savo darbų parodą?

– Personalinės parodos iki šiol dar nesurengiau, nors tam ryžtis mane kalbino jau ne vienas pažįstamas. Tačiau „bet ko“ į parodą duoti nesinori, o padarytų kūrinių niekaip nesusikaupia: tai kam nors parduodu, tai padovanoju… Tačiau po truputį apie tai galvoju.