Gamtos įdomybės

Keis­ti gry­bai – ir­gi nau­din­gi

Ne vie­nas gry­bau­to­jas miš­ke ren­ka tik tuos gry­bus, ku­riuos ge­rai pa­žįs­ta. Dau­ge­lis ap­si­ri­bo­ja tri­mis ke­tu­rio­mis ži­no­mo­mis rū­ši­mis ir tik to­kius gry­bus drą­siai de­da į krep­šį.

Aiš­ku, iš­ban­dyti ne­ži­no­mų gry­bų po­vei­kį sa­vo kai­liu tik­rai ne­ver­ta. Yra ir po­sa­kis, jog vi­si gry­bai – val­go­mi, ta­čiau kai ku­rie – tik vie­ną kar­tą. Daž­niau­siai nuo­din­gie­ji bū­na pa­na­šūs į val­go­muo­sius, kaip an­tai – žals­vo­ji mus­mi­rė. Nu­sit­ry­nus bal­tiems „šla­ke­liams“, ji tam­pa pa­na­ši į ūmė­dę. Tad pa­vo­jus sly­pi pa­na­šu­me.

Yra gry­bų, ku­rie pa­na­šūs… ne į gry­bus. Ta­čiau jie to­li gra­žu ne nuo­din­gi, o at­virkš­čiai – nau­din­gi.

Štai gau­siai Pa­je­vo­nio miš­kuo­se au­ga pa­pras­to­ji po­nia­bu­dė. Bal­tas jos pa­vi­da­las tam­sia­me la­puo­čių miš­ke, kur ji mėgs­ta aug­ti, su­glu­mi­na ne vie­ną gry­bau­to­ją. O dar tas kva­pas, pri­me­nan­tis dvė­se­lie­ną… Ta­čiau bū­tent taip šis gry­bas iš­pla­ti­na spo­ras, ku­rios išau­ga ant ke­pu­rė­lės. Kva­pas pri­vi­lio­ja mu­ses, skrai­dan­čius va­ba­lus, ku­rie sporas iš­ne­šio­ja ant ko­jų.

Po­nia­bu­dę mū­sų se­no­liai ver­ti­no kaip pir­mą vais­tą nuo reu­ma­to. Dau­ge­lis nau­do­ja jos spi­ri­ti­nį ant­pi­lą, ta­čiau gam­ti­nin­kai sa­ko, kad al­ko­ho­lis su­nai­ki­na vais­ti­nes sa­vy­bes. Vais­tams nau­do­ja­mas jau­nas vai­sia­kū­nis, ku­ris bū­na viš­tos kiau­ši­nio pa­vi­da­lo ir dy­džio, išo­rė­je bal­tas, pu­siau iš­lin­dęs iš že­mės. Jį su­da­ro du sluoks­niai, tarp ku­rių yra pla­tus tar­pas, pil­nas skaid­rios gels­vos dre­bu­ti­nės ma­sės. Bū­tent ši ma­sė, dar va­di­na­ma „že­mės tau­kais“, ir yra vais­tas.

Kai ku­rios tau­tos šį gry­bą val­go, ma­ny­da­mos, kad tai – stip­rus af­ro­di­zia­kas. Jau­nas jis yra ri­di­ko sko­nio ir tu­ri pa­na­šų kva­pą. Pri­si­rin­kus to­kių gry­bų, pa­tar­ti­na juos lai­ky­ti šal­dik­ly­je. Dre­bu­ti­nę ma­sę ga­li­ma nau­do­ti ir kaip kos­me­ti­kos prie­mo­nę.

Šia­me „kiau­ši­ny­je“ pa­pras­tai tū­no gry­bo ko­te­lio ir ke­pu­rė­lės užuo­maz­ga. Vai­sia­kū­niui su­bren­dus luo­be­lė pra­trūks­ta ir išau­ga bal­tas raukš­lė­tas ko­tas, ku­rio vir­šū­nė­je bū­na var­pe­lį pri­me­nan­ti aky­ta ke­pu­rė­lė. Išau­gęs gry­bas – jau ne­be vais­tas.

Dar vie­na miš­ko įdo­my­bė – pa­pras­ta­sis tri­mi­tė­lis. Šis gry­bas yra pil­tu­vė­lio ar tri­mi­to, ra­go pa­vi­da­lo, su gi­lia, iki pat ko­to sie­kian­čia, įdu­ba. Gry­bo vi­dus – tam­siai ru­das, šiurkš­tus, žvy­nuo­tas, elas­tin­gas, kraš­tai ne­tai­syk­lin­gai iš­si­krai­pę. Išo­rė­je jis – juos­vai pil­kas, lyg pe­le­nų spal­vos. Gry­bas ma­lo­naus sko­nio ir kva­po, ta­čiau at­ro­do lyg su­džiū­vęs.

Pap­ras­tų­jų tri­mi­tė­lių ga­li­ma ras­ti nuo lie­pos iki lapk­ri­čio mė­ne­sio. Kaip ir po­nia­bu­dės, jie au­ga la­puo­čių, miš­riuo­se miš­kuo­se, kar­tais ran­da­mi ne­ma­žo­mis gru­pė­mis. Kad ir kaip bū­tų keis­ta, šis „džiū­vė­sis“ yra val­go­mas. Ypač jį gi­ria vo­kie­čiai. Gal­būt to­dėl Lie­tu­vo­je gry­bų su­pir­ki­mo punk­tuo­se jis yra tarp tri­jų su­per­ka­mų gry­bų rū­šių ir kon­ku­ruo­ja su vo­ve­rai­te bei ba­ra­vy­ku.

Ne­pai­sant ne­la­bai pa­trauk­lios spal­vos, pa­pras­ta­sis tri­mi­tė­lis, kaip val­go­ma­sis gry­bas, yra la­bai mėgs­ta­mas. Jis yra kietokas, tad gry­bą bū­ti­na il­giau pa­vir­ti. Jį ga­li­ma iš­džio­vin­ti, su­mal­ti ir nau­do­ti kaip prie­sko­nį įvai­riems pa­tie­ka­lams pa­gar­din­ti. La­bai tin­ka kaip pa­da­žas su ge­ros ko­ky­bės ita­liš­kais ma­ka­ro­nais.

Ma­ka­ro­nai su tri­mi­tė­liais

4 po­rci­joms rei­kės:

1 pa­ke­lio pla­čių juos­ti­nių ma­ka­ro­nų;

džio­vin­tų ar­ba švie­žių tri­mi­tė­lių (pa­gal pa­gei­da­vi­mą);

1/2 stik­li­nės sul­ti­nio;

125 g grie­ti­nės;

2 čes­na­ko skil­te­lių;

tar­kuo­to par­me­za­no sū­rio;

šiek tiek aly­vuo­gių alie­jaus;

mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, drus­kos pa­gal sko­nį.

Ma­ka­ro­nus iš­ver­da­me pa­gal inst­ruk­ci­ją ant pa­ke­lio. Gry­bus nu­plau­na­me (jei džio­vin­ti – prieš tai iš­mir­ko­me) ir su­pjaus­to­me stam­bes­niais ga­ba­lė­liais. Čes­na­ko skil­te­les su­pjaus­to­me grie­ži­nė­liais.

Kep­tu­vė­je įkai­ti­na­me aly­vuo­gių alie­jų ir pa­ke­pi­na­me čes­na­ką. Su­de­da­me gry­bus ir mai­šy­da­mi pa­ke­pi­na­me po­rą mi­nu­čių. Ta­da su­pi­la­me sul­ti­nį ir troš­ki­na­me, kol skys­čio su­ma­žės.

Tuo me­tu grie­ti­nę su­mai­šo­me su par­me­za­no sū­riu ir pi­pi­rais. Ši­tą mi­ši­nį su­pi­la­me ant gry­bų, iš­mai­šo­me, dar šiek tiek pa­kai­ti­na­me ir pa­gar­di­na­me prie­sko­niais (jei rei­kia). Nu­koš­tus ma­ka­ro­nus su­mai­šo­me su pa­da­žu, su­de­da­me į lėkš­tes ir dar pa­bars­to­me tar­kuo­tu par­me­za­nu.