Prisigrybauti galima ir miesto centre, bet ar tikrai verta?

Eglė MIČIULIENĖ

Maloni šiluma ir drėgmė – idealios sąlygos dygti grybams, o vasara šiemet dosni būtent tokių orų. Tad nieko nuostabaus, kad vienas po kito jie savo kepurėtas galvas kelia ne tik miškuose, bet ir vidury miesto.

Baravykai aikštėje

„Tik pažiūrėkit, kiek grybų pridygę Vilkaviškio centre, J. Basanavičiaus aikštėje, po didžiuoju ąžuolu! Atrodo labai panašūs į baravykus, bet ar tai tikrai jie? Įdomu, ar šie grybai valgomi? Mačiau, kad kažkokia moteris jau rinko – ar tai nepavojinga?“ – kalbėjo į redakciją paskambinęs vilkaviškietis.

Iš tiesų greta fontano, vejoje po plačiašakiu ąžuolu, netoli vienas kito pūpsojo keliolika dailių nedidelių storakočių baravykinių šeimos grybų.

Tačiau jie J. Basanavičiaus aikštės vejose karaliavo ne vieni. Tolėliau, erdvėje šalia buvusio pašto pastato, driekėsi daugybė puslankiais sudygusių baltų grybų. Tik šie – jau nebe baravykų giminaičiai, jų kepurėlių apačia buvo padengta lakšteliais. Kadangi žmonės į panašius grybus žiūri atsargiau ir per daug nesigilindami vadina šungrybiais, pastarųjų niekas nerinko ir jie nevaržomi plito per visą veją.

Išvirė, bet išmetė

Pamatęs fotografuojamus grybus stabtelėjo ne vienas pro šalį ėjęs vilkaviškietis.

Vienas arčiau priėjęs vyriškis tvirtino, kad grybų, panašių į šiuos po ąžuolu išsibarsčiusius baravykinių šeimos kepurėtuosius, rado augančių pakelėje prie ligoninės. Žmogus kelis parsinešė namo, žmona išvirė.

„Perpjauti grybai greitai mėlynavo. Atidžiai apžiūrėjome, tai tikrai buvo ne karčbaravykiai (taip liaudiškai vadinami aitrieji baravykai. Tikras kartusis baravykas yra gana retas, jis įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą – aut. past.), tų apačia būna rausva. Mano parneštieji buvo panašūs į paąžuolius. Bet kai paragavome išvirtus, pasirodė šiek tiek karstelėję. Viską išvertėme lauk, nesinori apsinuodyti“, – pasakojo žmogus.

„Mačiau, kad grybai jau pasipylė ir mieste, ir internete. Nuvažiavome su vyru į Kazlų Rūdos miškus dar prieš porą savaičių, tik ten ne kažką radome. Bet grįžę savo sode vakarienei prisigrybavome kazlėkų“, – juokėsi dar viena per aikštę ėjusi gyventoja.

Kita vilkaviškietė priminė, kad miesto prieigose, Vytauto gatvės pakelėje, netoli miesto ženklo, vėl pūpso įspūdingi balti „kamuoliai“. Tai – langermanijos arba didieji kukurdvelkiai, juos Lietuvos mikologų draugija 2021-aisiais. buvo paskelbusi Lietuvos metų grybais. Šie kažkada į Lietuvos raudonąją knygą buvę įtraukti grybai iš jos jau išbraukti ir vėl gana sparčiai plinta, o tam padeda ir palankūs orai.

Sveikatos neprideda

Tad grybai šią vasarą dygsta visur – ir parkuose, ir pakelėse, ir sodybų patvoriuose. Pabendravus su gyventojais akivaizdu, kad žmonės kartais susigundo jų parsinešti namo. Bet ar verta šiuos grybus valgyti?

J. Basanavičiaus aikštėje augančių grybų nuotraukas nusiuntėme Gamtos tyrimų centro Laboratorijos vadovei, vyriausiajai mokslo darbuotojai dr. Jurgai Motiejūnaitei.

Ji patvirtino, kad po ąžuolu išdygę dailieji storakočiai yra baravykai paąžuoliai.

„Jie yra valgomi tik gerai išvirti, bet kartu su šiais grybais negalima vartoti alkoholio, nes tokiu atveju apsinuodijama. Paąžuoliai nėra karstelėję, bet gal vaisiakūniai buvo seni, ar juos virusiems žmonėms tiesiog pasijautė kartumas. Šiaip ar taip, mieste jokių grybų maistui rinkti nerekomenduojama, nes jie tarsi kempinė sugeria radionukleidus, sunkiuosius metalus, kurie organizmui sveikatos neprideda“, – teigė dr. J. Motiejūnaitė.

„Jei nežinai, tai nevalgomas“

Anot specialistės, Vilkaviškio centre augantys lakšteliniai grybai gali būti tauriabudės.

„Bet grybo rūšies ar net genties iš nuotraukos nustatyti beveik neįmanoma, juo labiau neįmanoma pasakyti, ar jie valgomi. O kai nežinai, ar grybas valgomas, vadinasi, jis nevalgomas“, – tokia paprasta logika vadovautis patarė mokslų daktarė.

Verta žinoti ir tai, jog grybai gali būti labai panašūs vieni į kitus, bet turėti visiškai skirtingą poveikį. Pavyzdžiui, Lietuvoje augantis šėtoninis baravykas yra dailus grybas ir gana panašus į paąžuolį, bet – nuodingas. Specialistas atskirtų, kad šėtoninio baravyko kepurėlė šviesesnė, balkšva, o kotas – gerokai raudonesnis ir storesnis nei paąžuolio. Gera žinia ta, jog šėtoniniai baravykai randami gana retai.

Šiais laikais daugelis grybautojų apie savo kepurėtus radinius informacijos ieško internete, bando naudotis „Google Lens“ programėle, „pasufleruojančia“, koks tai gali būti grybas. Jei norite plėsti žinias, patenkinti smalsumą – tai geras būdas, tačiau pasikliauti rasta informacija ketinant dėti grybą į puodą ar keptuvę tikrai nereikėtų. Geriau tokiais atvejais prisiminti dr. J. Motiejūnaitės žodžius ir jokio nežinomo grybo namo nesinešti.