Kaip negrybauti, jei baravykai kelią pastoja

Birutė NENĖNIENĖ

Ky­bar­tų pa­sie­nio už­kar­do­je dir­ban­tis vil­ka­viš­kie­tis Rai­mun­das Da­mi­da­vi­čius penk­ta­die­nio prieš­pie­tį už­su­ko į re­dak­ci­ją su lai­mi­kiu – di­džiu­liu ba­ra­vy­ku. Įdo­mu­mo dė­lei jį bu­vo pa­svė­ręs par­duo­tu­vė­je. Svars­tyk­lių ro­dyk­lė bu­vo šok­te­lė­ju­si ir su­sto­ju­si ties 515 g pa­da­la.

Vai­ki­nas vi­sa­da į miš­ką ne­ša­si ne tik pin­ti­nę, bet ir fo­toa­pa­ra­tą, to­dėl pa­ro­dė ke­le­tą ras­tų gry­bų nuo­trau­kų ir mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti apie gry­ba­vi­mo ma­lo­nu­mus.

– Šie­met gry­ba­vau apie de­šimt kar­tų. Iš pra­džių va­žia­vau į Jan­kų miš­kus, bet ten nu­si­vy­liau. Už­su­kęs į anks­čiau lan­ky­tas vie­tas gry­bų ne­ra­dau. Da­bar ato­sto­gau­da­mas nu­ta­riau pa­suk­ti į Viš­ty­tį. Kiek­vie­ną ry­tą, kai tik miš­ke pra­švie­sė­ja, išei­nu pa­gry­bau­ti. Daug vaikš­čio­ti man ne­rei­kia. Maž­daug per dvi va­lan­das to­se pa­čio­se vie­to­se, kur prieš dvi ar tris die­nas bū­nu gry­ba­vęs, pri­si­ren­ku pen­kio­li­kos ki­log­ra­mų ki­bi­rą ba­ra­vy­kų.

Vi­siems, vyks­tan­tiems į pa­sie­nio zo­ną gry­bau­ti, no­riu pri­min­ti, kad bū­ti­nai pa­siim­tų as­mens ta­pa­ty­bę pa­tvir­ti­nan­tį do­ku­men­tą, ant­raip gry­ba­vi­mas ga­li baig­tis ad­mi­nist­ra­ci­nio tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­lo pa­si­ra­šy­mu…

– Da­lis žmo­nių nu­si­vi­lia, kad il­gai gry­ba­vę grįž­ta tuš­čio­mis…

– Gry­bų rei­kia ieš­ko­ti ati­džiai. Va­kar vie­no­je vie­to­je ra­dau dvy­li­ka svei­kų ba­ra­vy­kų ir dar ke­lis su­kir­mi­ju­sius. Pa­tar­čiau iš­si­ruoš­ti gry­bau­ti tre­čia­die­nį ar ket­vir­ta­die­nį, nes sa­vait­ga­lį nuo gry­bau­to­jų net tirš­ta: kaip ke­liu­kas į miš­ką – taip ma­ši­na sto­vi.

– Ar pa­ts mėgs­ta­te val­gy­ti gry­bus? Gal ga­li­te pa­si­da­ly­ti ko­kiu nors jų pa­ruo­ši­mo re­cep­tu?

– Mėgs­tu ir gry­bau­ti, ir nu­da­ri­nė­ti, ir pa­ruoš­ti. Ži­nau leng­viau­sią ir pa­ti­ki­miau­sią pa­ruo­ši­mo bū­dą: gry­bus tris kar­tus nu­ver­du, tru­pu­tį drus­ky­tės – ir į šal­dik­lį. Už­si­no­ri­me gry­bų – at­si­lei­du­sius į kep­tu­vę, svies­to, svo­gū­no, grie­ti­nės, ir val­go­me vi­sa šei­my­na.

Gry­bų nuo­va­las vi­sa­da nu­ve­žu į miš­ką ir pa­sklei­džiu – te­gul po­ros dau­gi­na­si dėl ki­tų gry­bau­to­jų.

– Ar kiek­vie­nais me­tais ran­da­te daug ba­ra­vy­kų?

– Ki­tą­kart gau­siau au­ga pa­ber­žiai ar rud­mė­sės, dar ki­to­kie gry­bai. Ta­čiau šie­met yra ba­ra­vy­kų me­tas. Jų neį­ma­no­ma ne­pri­si­rink­ti, nes tie­siog ke­lią pa­sto­ja.

Ba­ra­vy­ką ra­dus rei­kia pri­klaup­ti ir ap­lin­kui dai­ry­tis ki­to, nes šie gry­bai la­bai re­tai au­ga po vie­ną.

– Kaip juos pa­ste­bi­te?

– Gry­bai ge­rai ma­to­mi, kol dar ne­bu­vo vė­jų, šal­nų, že­mė la­pais ne­nuk­lo­ta. Vė­liau bus tik akių ga­di­ni­mas.

– Ar se­niai esa­te pa­mė­gęs gry­bau­ti?

– Užau­gau prie Pae­že­rių miš­ko. Pri­si­me­nu, ja­me už­tek­ti­nai au­go rau­don­vir­šių, ba­ra­vy­kų, lep­šių. Anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je gy­ve­no­me Ba­jo­rų kai­me, tai su tė­vais pie­vo­je rink­da­vo­me pie­vag­ry­bius.

– Į miš­ką iš­si­ruo­šia­te vie­nas ar su kom­pa­ni­ja?

– Mėgs­tu gry­bau­ti vie­nas, ra­miai pa­bū­ti gam­to­je. Nie­kas ne­truk­do, ne­blaš­ko, ne­šū­kau­ja pa­si­kly­dęs, ne­rei­kia da­ly­tis kar­tu pa­ma­ty­to gry­bo.

– Ar nie­kas neiš­gąs­di­na?

– Vie­ną­kart vaikš­čio­jau Jan­kų miš­kuo­se. Ma­tau, jog sau­lė­je bliz­ga gra­ži vie­la. Už­sis­va­jo­jęs čiup­te­lė­jau už jos, pa­kė­liau ir ma­tau, kad į ma­ne žiū­ri akys – na­gi tik­rų tik­riau­sia gy­va­tė!..

Po to iš ta­ke­lio nė žings­nio į ša­lį ne­žen­giau, į kiek­vie­ną keis­tes­nę ša­ką įta­riai žiū­rė­jau.

– Ar pa­si­klys­ti ne­te­ko?

– Kaip pa­sie­nie­tis orien­ta­ci­ja ne­si­skun­džiu. Tik sy­kį miš­ke pa­si­kly­dau… su mo­to­cik­lu, bet miš­kas ir iš­gel­bė­jo. Mat bū­da­mas ne­pil­na­me­tis ir ne­tu­rė­da­mas tei­sės vai­ruo­ti spru­kau ta­da nuo po­li­ci­jos į miš­ką, mo­to­cik­lą pa­li­kau ir pa­bė­gau. Ke­lią į na­mus ra­dau, bet mo­to­cik­lo il­gai ieš­ko­jau.

– Tik­riau­siai tu­ri­te ir dau­giau po­mė­gių?

– Ne­mėgs­tu tuš­čiai leis­ti lai­ko, mėgs­tu ak­ty­vų poil­sį. Su šei­ma daug ke­liau­ja­me po Lie­tu­vą, daug gra­žių vie­tų pa­ma­to­me, to­dėl vi­sa tai fo­tog­ra­fuo­ju ir no­riu ki­tiems pa­ro­dy­ti, pa­pa­sa­ko­ti.

Lie­pos mė­ne­sį suor­ga­ni­za­vau še­šioms drau­gų šei­moms dvi­ra­čių žy­gį po da­lį įdo­mių ra­jo­no vie­tų. Pats bu­vau su mo­to­cik­li­nin­kais nu­ke­lia­vęs į Lat­vi­ją.