Du viename – tai nė vieno gero!
Perskaitęs Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus A. Žilinsko straipsnį „Ar tikslinga keisti Krašto muziejaus pavadinimą“ („Santaka“, Nr. 96) labai nustebau dėl tokio netikėto Vilkaviškio rajono tarybos sprendimo.
Taryba numato reorganizuoti dvi biudžetines įstaigas: Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą ir Vilkaviškio krašto muziejų. Sprendimo dėl šių įstaigų sujungimo dar nėra, tačiau aišku, kad taip padaryti norima. Sprendimą dėl reorganizavimo pasirašė rajono Tarybos pirmininkas, tačiau kas sumanė ir įtikino rajono Tarybą bei jos pirmininką, jog taip daryti yra „gerai“, – neaišku.
Supratau viena: sprendimą ruošęs valdininkas ar jų grupė mažų mažiausiai nėra mūsų krašto patriotai, nežino Sūduvos istorijos, todėl nevertina ir Vilkaviškio krašto muziejaus. Tikras sūduvis to nepadarytų. Šioje istorijoje apmaudžiausia tai, kad visuomenės nuomonė, kaip visada, valdininkams nereikalinga. Su mūsų visų neįkainojamu turtu – Vilkaviškio krašto muziejumi – taip elgtis nederėtų.
Šį sprendimą aš vertinu kaip tam tikrą visuomenės budrumo patikrinimą. Jeigu sujungimas tyliai „praeis“, ateityje bus elgiamasi taip pat. O kodėl visuomenė tyli, visiškai suprantama: mes daugiausiai galvojame apie tai, kaip išgyventi šį sunkmetį. Tačiau visų, neabejingų šiam reikalui, vardu dėkoju muziejaus direktoriui A. Žilinskui už straipsnį ir problemos išsakymą.
Du viename – tai nė vieno gero. O juk gali būti du ir abu turėti didžiulę reikšmę tolimesnei mūsų rajono raidai.
Panagrinėkime, kas yra Sūduvos kultūros centras. Tai panaikintos apskrities administracijos įsteigta įstaiga. Tuo laiku ji atliko patikėtą funkciją – rengė koncertus Paežerių dvare. Šiandien šios institucijos neliko, tai kodėl turi išlikti Sūduvos kultūros centras, kurio pavadinimas mums nieko konkretaus nepasako. Kodėl daiktus taip nenorima vadinti tikraisiais jų vardais? Juk kalbame apie Paežerių dvarą. Pavyzdžiui, viešoji įstaiga Paežerių dvaras – tai mums perduotų daug daugiau informacijos nei bet koks kitas pavadinimas.
Pradėjau nuo pavadinimo, nes norėjau dar labiau pabrėžti, kad šiuo atveju ne pavadinimas svarbiausia. Valdininkai turi problemą, jie nori sutaupyti biudžeto lėšų ir, atrodo, elgiasi teisingai, tačiau šiuo atveju taupymas reiškia sunaikinimą. Manau, kad paprasčiausias, bet ne geriausias būdas išspręsti šią problemą yra panaikinti Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą, o jo funkcijas perduoti Vilkaviškio krašto muziejui. Tačiau taip nedaroma, nes dėl mums nežinomų priežasčių nenorima atleisti jame dirbančių darbuotojų. Tokiu atveju mes turime istorinį šansą Vilkaviškio rajone turėti dvi labai svarbias kultūros įstaigas: Vilkaviškio krašto muziejų ir Paežerių dvarą. Tik jokiu būdu ne du viename. Šios dvi įstaigos funkciškai netapačios, turi visiškai skirtingus veiklos tikslus.
Vilkaviškio krašto muziejus jau seniai išaugo savo rūbus. Juk 1990 metais jis įgijo valstybinio muziejaus statusą. Apskričiai įsteigus Suvalkijos (Sūduvos) regioninį kultūros centrą, muziejus prarado galimybę plėstis. Tačiau kaip tik tada ir išryškėjo faktas, kad „seniems rakandams dvare ne vieta“. Paežerių dvaras, ypač po to, kai buvo suremontuota oficina ir bokštas, tapo suvokiamas kaip atskiras ir pats svarbiausias rajono bei visos Užnemunės kultūros paveldo objektas. Jis reprezentuoja mūsų rajoną ir net Lietuvą.
Ką daryti su Vilkaviškio krašto muziejumi? Jau seniai buvo aišku, jog šis klausimas iškils, ir man labai keista, kad iki šiol tuo rajono Taryba visiškai nesidomėjo.
Esant dabartinei situacijai, muziejui būtinos naujos patalpos. Geriausia vieta muziejui – Vilkaviškio dvaras ir šalia esantis kumetynas su dideliu žemės plotu, siekiančiu Šeimenos upę. Dvaro pastatams įsigyti yra du keliai: išpirkti butus arba gyventojus perkelti į kitas jiems priimtinas patalpas. Visiems gyventojams reikėtų pareikšti raštišką padėką už dvaro rūmų išsaugojimą, o jų pavardes įrašyti į muziejaus istoriją, kad vaikai ir anūkai galėtų didžiuotis savo tėvais bei seneliais.
Dar geresnis būdas – tai parengti naujo, modernaus muziejaus projektinę dokumentaciją ir pasinaudojus Europos Sąjungos struktūriniais fondais gauti finansavimą. Tada mums tektų pats maloniausias uždavinys – parinkti vietą naujam muziejui.
Ką daryti su Krašto muziejumi, žino Nemuno euroregiono Marijampolės biuro administracija. Prieš porą metų šio biuro užsakymu rengiau medžiagą dėl kultūros paveldo objekto – Vilkaviškio spirito gamyklos komplekso – tolimesnio pritaikymo. Šis unikalių statinių kompleksas, užimantis visą miesto kvartalą, yra beveik nenukentėjęs nuo karo. Statiniuose yra įrengtos salės, kurios gali būti naudojamos ekspozicijoms. Pastatai sudaro uždarą kiemą, kuriame gali vykti įvairiausi renginiai. Vienas, pats didžiausias, pastatas priklauso rajono Savivaldybei. Tai tikrai puiki vieta Vilkaviškio krašto muziejui. Tokiu muziejumi galėtų didžiuotis ne tik Vilkaviškio miestas, Užnemunė, bet ir visa Lietuva.
Bet ar tokiam žingsniui mūsų rajono Taryba jau subrendo? Norisi tikėti, kad taip, nors iš dabartinio poelgio atrodo, jog ir šiuo atveju bus sprendžiama, ką daryti, kad nereikėtų daryti.
Baigdamas noriu pabrėžti, jog neįmanomų dalykų nėra, yra tik tam pasiruošę arba nepasiruošę žmonės. Šiuo atveju mūsų visų išrinkta Vilkaviškio rajono taryba ir jos vadovai yra mūsų viltis.
Vytautas LEKEŠIUS
Kraštovaizdžio inžinierius




Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.