Kai neturima argumentų, griebiamasi demagogijos

Rugp­jū­čio pa­bai­go­je vy­ku­sia­me ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­dy­je bu­vo priim­ti spren­di­mai, ku­rie su­kė­lė dis­ku­si­jas ne tik tarp ra­jo­no gy­ven­to­jų, bet ir pla­čiai nu­skam­bė­jo ša­lies ži­niask­lai­do­je. Už­si­mo­ju­si su­tram­dy­ti nak­ti­mis triukš­mau­jan­tį jau­ni­mą, ra­jo­no Ta­ry­ba už­drau­dė pre­kiau­ti al­ko­ho­liu nuo 22 va­lan­dos ka­vi­nė­se ir res­to­ra­nuo­se. Ta­čiau šiuo spren­di­mu pa­si­pik­ti­no vers­li­nin­kai: esą, ap­ri­bo­jus al­ko­ho­lio par­da­vi­mo lai­ką, žlug­do­mas jų vers­las.

Dar di­des­nis ažio­ta­žas ki­lo dėl Ta­ry­bos spren­di­mo, nu­ma­tan­čio reor­ga­ni­zuo­ti Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jų, pri­jun­giant jį prie Su­val­ki­jos (Sū­du­vos) kul­tū­ros cent­ro. Tai bū­tų pir­mas be­pre­ce­den­tis at­ve­jis ša­ly­je, kai vie­tos val­džia nu­spren­džia mu­zie­jų pa­da­ry­ti kul­tū­ros cent­ro pa­da­li­niu.

Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus dar­buo­to­jai jau kū­rė pla­nus, kaip rei­kės pa­mi­nė­ti mu­zie­jaus ju­bi­lie­jų, ku­ris ne už kal­nų. Ir stai­ga – ne­ti­kė­ta val­džios vy­rų „do­va­nė­lė“. Be­veik pen­kis de­šimt­me­čius vei­kian­tis, ge­rai ži­no­mas Lie­tu­vo­je bei pla­čius bend­ra­dar­bia­vi­mo ry­šius pa­lai­kan­tis su už­sie­nio ša­li­mis mu­zie­jus tam­pa iš ap­skri­ties pa­vel­dė­tos tri­jų val­di­nin­kų įstai­gos prie­dė­liu.

„Lie­tu­vos ži­nių“ žur­na­lis­tui me­ras A. Ba­gu­šins­kas aiš­ki­no prie­žas­tis, ko­dėl bū­ti­nas Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus pri­jun­gi­mas prie Su­val­ki­jos (Sū­du­vos) kul­tū­ros cent­ro. Esą, dvi po vie­nu sto­gu įsi­kū­ru­sios įstai­gos ne­su­ta­ria dėl ap­lin­kos tvar­ky­mo. Pa­sak me­ro, „vie­ną da­lį pie­vos pjau­na vie­na įstai­ga, ki­tą – ki­ta, o kas lie­ka tarp jų, nu­pjau­na se­niū­nas“ („Lie­tu­vos ži­nios“, 2010-09-11). Su­sig­rie­bęs, kad to­kie reor­ga­ni­za­vi­mo ar­gu­men­tai – dau­giau nei juo­kin­gi, me­ras ap­čiuo­pė ir šio­kią to­kią eko­no­mi­nę reor­ga­ni­za­vi­mo nau­dą, tad pri­dū­rė, jog da­bar Pae­že­rių dva­re „po vie­nu sto­gu – du di­rek­to­riai, du bu­hal­te­riai, du ka­si­nin­kai. Vis­kas tu­ri bū­ti vie­no­se ran­ko­se“. Ta­čiau di­džio­ji Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus „kal­tė“, nu­lė­mu­si ra­jo­no val­džios ver­dik­tą nai­kin­ti sa­va­ran­kiš­kos įstai­gos sta­tu­są, – bū­si­mos di­džiu­lės in­ves­ti­ci­jos Pae­že­rių dva­re. „Tų lė­šų ne­no­ri­me pra­ras­ti, to­dėl kul­tū­ros cent­ras tu­ri iš­lik­ti“, – aiš­ki­no A. Ba­gu­šins­kas mi­nė­ta­me dien­raš­ty­je.

Mi­nė­ti Ta­ry­bos spren­di­mų pro­jek­tai me­ro siū­ly­mu į dar­bot­var­kę bu­vo įtrauk­ti pra­dė­jus po­sė­dį. To­dėl klau­si­mai ne­bu­vo ap­tar­ti Ta­ry­bos ko­mi­te­tuo­se, kaip nu­ma­ty­ta Ta­ry­bos reg­la­men­te, ne­pa­teik­ta jo­kių iš­va­dų. Nusp­ren­dę svars­ty­ti pa­pil­do­mus klau­si­mus, po­li­ti­kai pa­žei­dė vie­ną iš sa­vi­val­dos prin­ci­pų, įtvir­tin­tų Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­me. Pi­lie­čiams bu­vo atim­ta tei­sė iš anks­to su­si­pa­žin­ti su Ta­ry­bos spren­di­mų pro­jek­tais. To­dėl la­bai keis­ta, kad svars­tant Sa­vi­val­dy­bės bend­ruo­me­nei svar­bius ir iš anks­to neap­tar­tus klau­si­mus tarp Ta­ry­bos na­rių ne­ki­lo jo­kių dis­ku­si­jų. Ne­bu­vo ir siū­ly­mų ati­dė­ti klau­si­mų svars­ty­mą ki­tam po­sė­džiui. Po­li­ti­kai bal­sa­vo vie­nin­gai, net opo­zi­ci­ja „už­ki­bo ant me­ro kab­liu­ko“.

Toks val­džios su­ma­ny­mas pa­kiš­ti mu­zie­jų po Su­val­ki­jos (Sū­du­vos) kul­tū­ros cent­ro iš­ka­ba la­bai ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­no vil­ka­viš­kie­tį Vy­tau­tą Le­ke­šių. Jis kaž­ko­dėl įsi­ti­ki­nęs, kad dėl mu­zie­jaus reor­ga­ni­za­vi­mo me­ras nie­kuo dė­tas – kal­ta ap­lin­ka. „Spren­di­mą ruo­šęs val­di­nin­kas ar jų gru­pė ma­žų ma­žiau­siai nė­ra mū­sų kraš­to pa­trio­tai, ne­ži­no Sū­du­vos is­to­ri­jos, to­dėl ne­ver­ti­na ir Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus. Tik­ras sū­du­vis to ne­pa­da­ry­tų“, – pik­ti­no­si straips­nio „Du vie­na­me – tai nė vie­no ge­ro!“ au­to­rius V. Le­ke­šius („San­ta­ka“, 2010-09-07).

Pat­rio­tiz­mas ge­rai, bet Eu­ro­pos mi­li­jo­nai – dar ge­riau. Kur rei­ka­lai kve­pia mi­li­jo­nais, ten ei­li­niai kler­kai sa­va­ran­kiš­kų spren­di­mų ne­prii­ma. To­dėl bū­tų nai­vu ma­ny­ti, jog kaž­koks Sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kas be ko­man­dos iš vir­šaus pa­ren­gė mu­zie­jaus reor­ga­ni­za­vi­mo pro­jek­tą ir įbru­ko jį me­rui! Ži­no­ma, yra „pil­kų­jų kar­di­no­lų“, ku­rie ga­li vie­naip ar ki­taip da­ry­ti įta­ką me­ro ar Ta­ry­bos spren­di­mams, bet jų gal rei­kė­tų ieš­ko­ti ne ei­li­nių val­di­nin­kų ka­bi­ne­tuo­se, bet kaž­kur Vil­niu­je, tarp lai­ki­nų­jų mi­li­jo­nie­rių.

Ne pir­mas at­ve­jis, kai val­džia, priė­mu­si abe­jo­ti­nus spren­di­mus, tik po to pra­de­da for­muo­ti „tei­sin­gą“ nuo­mo­nę jiems pa­tei­sin­ti, o su tais, ku­rių li­ki­mai tie­sio­giai pri­klau­so nuo tų spren­di­mų, pa­pras­čiau­siai ne­si­kal­ba­ma. Pri­si­min­ki­me, kaip, nu­skam­bė­jus skan­da­lui Vil­ka­viš­kio po­lik­li­ni­ko­je, me­di­ci­nos dar­buo­to­jas, ieš­ko­ju­sias tei­sy­bės Sa­vi­val­dy­bė­je, ra­jo­no va­do­vai at­vi­rai ig­no­ra­vo, ta­čiau mū­ru sto­jo gin­ti su­si­komp­ro­mi­ta­vu­sios va­do­vės.

Kai ne­tu­ri­ma ar­gu­men­tų, o tik­rų­jų reor­ga­ni­za­ci­jų ir per­tvar­kų prie­žas­čių ne­no­ri­ma at­skleis­ti, ta­da spren­di­mams pa­tei­sin­ti me­ta­mas tra­fa­re­ti­nis ar­gu­men­tas: „Su­jun­gi­mas bū­ti­nas tau­pant ad­mi­nist­ra­vi­mo iš­lai­das.“ Ir, ži­no­ma, neap­siei­na­ma be pri­mi­ty­vios pro­pa­gan­dos.

Pas­kai­tęs me­ro ir ki­tų val­di­nin­kų iš­ve­džio­ji­mus, ko­kia švie­si atei­tis lau­kia mu­zie­jaus, jam ta­pus kul­tū­ros cent­ro pa­da­li­niu, iš nuo­sta­bos ga­li ne­tek­ti ža­do! „Jis pa­kil­tų į aukš­tes­nį – re­gio­ni­nį – ly­gį. Ga­lė­tų bū­ti ki­tų ap­skri­ties mu­zie­jų veik­los koor­di­na­to­rius“, – „nau­jų­jų Va­siu­kų“ atei­ties vi­zi­ją po reor­ga­ni­za­ci­jos mu­zie­jui pie­šia me­ras („Lie­tu­vos ži­nios“, 2010-09-11).

Ką to­kie me­ro sam­pro­ta­vi­mai ga­lė­tų reikš­ti? Per­vers­mą va­dy­bos pra­džia­moks­ly­je – kuo ma­žes­nis ran­gas, tuo di­des­ni įga­lio­ji­mai su­tei­kia­mi?! Ta­čiau prie­žas­tis kur kas pa­pras­tes­nė. Kai ne­tu­ri­ma ar­gu­men­tų, ta­da grie­bia­ma­si de­ma­go­gi­jos.

Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas A. Blauz­džiū­nas ne­nei­gia, kad „Mu­zie­jų aso­cia­ci­ja ne­pri­ta­ria to­kio po­bū­džio reor­ga­ni­za­ci­jai. Bet tai yra na­tū­ra­lu – juk jie pa­lai­ko sa­vus“ („San­ta­ka“, 2010-10-12).

Štai kur šuo pa­kas­tas! Pir­miau­siai su­skirs­to­ma į sa­vus ir sve­ti­mus, po to nu­spren­džia­ma, ką ir kaip reor­ga­ni­zuo­ti. To­liau pa­reng­tas spren­di­mo pro­jek­tas į vie­šai skel­bia­mą Ta­ry­bos po­sė­džio dar­bot­var­kę „ne­ty­čia“ neįt­rau­kia­mas. Spren­di­mo pro­jek­tas „iš ran­ko­vės“ iš­trau­kia­mas tik pra­dė­jus po­sė­dį. Me­rui pa­siū­lius, klau­si­mas įtrau­kia­mas į dar­bot­var­kę. Dis­ku­si­jų ne­ky­la, nes val­dan­čia­jai Ta­ry­bos dau­gu­mai tak­ti­niais su­me­ti­mais vel­tis į dis­ku­si­jas – ne­pro­tin­ga, o dėl lai­ko sto­kos ne­spė­ju­si įsi­gi­lin­ti į klau­si­mo es­mę opo­zi­ci­ja „ne­pa­gau­na kam­po“. To­dėl bal­suo­ja­ma be­veik vien­bal­siai. Po­sė­dis baig­tas – vi­si ei­na na­mo. Štai to­kio ne­su­dė­tin­go siu­že­to „de­mok­ra­ti­jos“ spek­tak­liai kart­kar­tė­mis su­vai­di­na­mi ra­jo­no Ta­ry­bo­je.

Al­gi­man­tas GREI­MAS