Birutė NENĖNIENĖ
Kaip ir kiekvienų metų pradžioje, taip ir šiemet Vilkaviškio ir kitų parapijų kunigai aplanko tikinčiuosius, pašventina jų namus. Prieš dvidešimt metų tautinio ir religinio atgimimo banga buvo visus taip pagavusi, kad dvasininkai bet kada buvo kviečiami pašventinti labai daug ką: atstatytus senus ir pastatytus naujus paminklus, įvairias įstaigas, patalpas. Dabar tai – gerokai retesni atvejai. Kartais parapijiečiai net kalėdojančio kunigo nenori priimti – esą jų namai jau kartą pašventinti. Ar šis šventinimas buvo tik mados reikalas, ar žmonės jau persisotino ir jaučiasi esą pašventinti visam gyvenimui?
Į šiuos ir panašius žmonėms iškylančius klausimus paprašėme atsakyti Gižų parapijos klebono kun. Remigijaus VEPRAUSKO:
– Teisinga ir gera, kad žmonės nori pašventinti namus arba kokių nors darbų pradžią. Tačiau iš tikrųjų buvo laikas, kai ko nors pašventinimas tapo kaip mada. Šie dalykai atsidūrė nuošalėje po to, kada kažkam žlugo planai, karjera ar pan. Tokiais atvejais supykstama ir ant šventinusiųjų, ir ant Dievo.
Bažnyčia ragina tikinčiuosius kviestis pašventinti namus, nes per trumpesnį ar ilgesnį laiką susikaupia visokių negerovių. Nėra tiesa, jei žmogus sako, jog jis yra šventas. Šventumas yra tik siekiamybė.
– Ar derėtų iš naujo pašventinti anksčiau šventintus biurus, įstaigas, kitas visuomeninės paskirties patalpas?
– Tai galėtų atlikti kalėdodamas kunigas. Bet ne dėl to, kad kažkas pamatytų ir įsivaizduotų, jog taip daroma dėl biznio sėkmės.
Jei šventinamai įstaigai ir joje dirbantiems žmonėms norima Dievo palaimos, labai tiktų joje pasikabinti religinį akcentą. Geriausiai tiktų paveikslas.
– Kaip nors susikompromitavę žmonės teisinasi, jog nereikia būti šventesniam už popiežių. Kam apskritai reikalingas pašventinimas?
– Tikintis žmogus, žvelgdamas į Dievą kaip tobulą Šviesą, visuomet savyje matys dėmių, šešėlių. Tikinčiojo pareiga stengtis atsiliepti į Dievo kvietimą siekti panašumo į Jį. Pašventinimas viso to, kas mus supa, veda į tai, kad žmogus jaustų nuolatinę Dievo paramą.
– Ar pagal tai, jog žmogus nešioja kryželį, kitus religinius ženklus, galima spręsti apie jo šventumą?
– Sunku vienareikšmiškai vertinti. Tikintis žmogus šiuos ženklus galbūt nešioja visą gyvenimą, bet nesiviešina, o kitam tai su jo tikėjimu, vidiniu pasauliu nesusietas dalykas, puošiamasi dėl mados.
Gal ir klystu, bet kai matau automobiliuose kryželį ar rožinį, galvoju, jog jie pakabinti kaip fetišas tikint, kad apsaugos kelyje. Jei išoriniai dalykai nesusieti su žmogaus vidumi bei tikėjimu, jie ir bus tik kaip madingi atributai.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.