Ne turistai baidarėse, o baidarės – ant turistų
Vilkaviškietis Antanas JOTAUTAS:
– Kartą mes, šeši turistai, susiruošėme plaukti baidarėmis. Žygį suorganizavo vienas iš mūsų – Mindaugas Lenkas.
Važiuojant Veisiejų link yra toks ežerėlis, nuo jo turėjo prasidėti mūsų iškyla. Į kelionę susiruošėme trys baidarininkų ekipažai: mudu su Mindaugu ir keturios moterys.
Į vietą atvažiavome iš vakaro autobusiuku. Vairuotojas mus paliko ir išvažiavo. Pernakvojome, o ryte susikrovėme savo mantą, sėdome į baidares ir išplaukėme į tą pusę, kur turėtų ištekėti upė.
Plaukiame į tą pusę neskubėdami, atsipalaidavę… Bet matome, kad pirmas ekipažas dairosi, lyg pasuka vienur, kitur – ir niekur neįplaukia. Apiplaukiame vieną eilę, kitą, bet jokio ištekėjimo nėra.
Tačiau žemėlapyje tas upelis buvo! Tiesa, tas žemėlapis – senas, karinis.
Išvaikščiojome krantus, pasiklausinėjome žmonių. Pasirodo, ten kažkada tekėjo upelis, bet jis jau seniai užakęs.
Taigi iki Ančios upės teko eiti pėsčiomis – kokius keturis ar penkis kilometrus. Laimė, kad pakeliui susistabdėme automobilį ir dvi moterys su daiktais nuvažiavo iki vietos. O mes keturiese ėjome pėsti ir dar ant pečių turėjome tempti savo baidares.
Dvi moterys nešė vieną baidarę. O mudu, vyrai, suvaikščiojome vieną kartą, grįžome, paėmėme antrą baidarę ir dar sugrįžome trečdalį kelio panešti trečią, kurią tempė moterys.
Paskui, jau sėdint prie laužo, viena iš jų mums prisipažino: kai tik pamatydavo, kad mes ateiname, – jos čiumpa baidarę ir neša, kai tik mes jas pralenkiame ir dingstame už posūkio, jos susėda ir ilsisi…
Beje, plaukiant tą kartą mums nesisekė: po tiltu viena baidarė užčiuožė ant vamzdžio galo ir šis ją perpjovė per pusę. Savo „transporto priemonę“ teko palikti pas žmogų, o patiems grįžti su dviem baidarėmis.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.