Buvo buvo, kaip nebuvo…

Smalsumas privertė… išsimaudyti

Ričardas FIODOROVAS, vilkaviškietis, Tarptautinėje teisės ir verslo mokykloje studijuojantis turizmo ir viešbučių administravimą:

– Jau nuo mokyklos laikų vykdau įvairius projektus. Vienas jų buvo plaukti baidarėmis Šešupe ir tvarkyti pakrantes, pastatyti ten lauko baldų. Norinčiųjų paplaukioti ir padirbėti visada atsirasdavo. Vienas iš Anglijos parvykęs draugas taip pat pareiškė norą keliauti kartu.

Susirinko nemaža grupė. Padalijau ją į dvi grupeles ir paskyriau prižiūrinčius asmenis, nes saugumas man – visų svarbiausia. Viena grupelė buvo tų, kurie jau mokėjo šiek tiek plaukti baidarėmis ir žinojo, kaip irtis irklais, o kiti, kuriuos aš lydėjau ir jaučiau didžiausią atsakomybę, nemokėjo ir gal apskritai pirmą kartą sėdėjo baidarėje.

Susėdome visi į baidares ir išplaukėme pasroviui. Pirmi upės vingiai įveikti be problemų. Kartu vyksta intensyvus naujokų irklavimo mokymas bei krikštynos. Žinoma, mokantiesiems plaukti greitai viskas atsibosta, įkyru irtis lėtai su sunkiau plaukiančiais, o jaunatviškas veržlumas kviečia į lenktynes ir nuotykius. Todėl pirmoji „profų“ grupelė atsiskiria ir dingsta už upės vingio.

Na, o aš su keliais lydinčiais asmenimis toliau leidžiuosi pasroviui su „mokinukais“. Po keleto kilometrų kyla neramus jausmas, nes niekaip nepavejame „profų“. Aš, kaip projekto vadovas, imu jaudintis, nors to neparodau, nes nenoriu gąsdinti naujokų. Pasikeičiu ekipažais su vienu iš instruktorių ir skubu su kolega ieškoti mūsų ,„torpedų“.

Paplaukę gal kokį kilometrą ar du, pamatome vandenyje plūduriuojančią vasarinę šlepetę ir už posūkio dingstančius kitus daiktus…

Pasidaro ne juokais neramu. Paspartiname irklavimą ir už vingio išvystame tokį vaizdą: baidarė – aukštyn „kojomis“, vienas iš plaukikų ant apverstos baidarės dugno tyso kaip ant rąsto ir… ramiai sau šnekučiuojasi su kitu kolega, kuris plūduriuoja šalia baidarės, apsikabinęs abiejų gelbėjimosi liemenes. Šalia plaukia irklai, hermetiniai maišai su daiktais ir kita „amunicija“. O „skenduoliai“ net nepanikuoja, nes, matyt, gerą temą buvo užvedę. Priplaukiu ir imu klausinėti, kas atsitiko.

Pasirodo, kad vienas, pamatęs horizonte kažką įdomaus, atsistojo (tokiu atveju baidarė tampa labai nestabili). Negana to, ir antras užsimanė pažiūrėti. Kai atsistojo ir šis – na ir išvirto abu. Išsikapanoję į vandens paviršių vyrai nusprendė, kad srovė visai nebloga, tai kam išvis irtis, jei ir taip gerai neša. Ir ilsėjosi sau.

Būtų buvę labai juokinga, jei ne nuostoliai. Draugas prarado naują telefoną. Tačiau skaudžiausia buvo ne dėl paties aparato, o dėl to, jog visą savaitgalį neturėjome muzikos, nes mūsų kelionės „fonas“ buvo sukeltas į telefoną. Juk nepatogu į baidarę imti audioaparatūrą…