Į turgų nenorintys prekeiviai skundžiasi prastomis sąlygomis

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Jau ne pirmą kartą „Santakai“ skundžiamasi dėl tvarkos ar, tiksliau pasakius, dėl netvarkos, susijusios su Kybartų turgaviete. Besiskundžiančiųjų – daug, ir kiekvienas turi savų motyvų.

„Kas turėtų prižiūrėti ir kontroliuoti tvarką ir prekybą, kuri išsivysto turgaus dienomis Kybartuose, šalia miesto turgavietės? Gyvenu netoliese, todėl turgaus dienomis pravažiuoti yra labai sudėtinga, po to visada lieka šiukšlių krūvos, kurių niekas netvarko, aikštė pavasarį ar rudenį skęsta purvyne. Kreipiausi į turgaus administraciją, tačiau tenai gavau atsakymą, jog ši prekyba vyksta už turgaus teritorijos ribų ir už tai atsakomybę turėtų prisiimti savivaldybė.<...> Niekada nemačiau, kad kas nors iš savivaldybės kontroliuotų tą prekybą <...>“, – tokio turinio laiškas pasiekė rajono Savivaldybę ir „Santakos“ redakciją.

Susipažinusi su šiuo laišku Savivaldybės juristė Vilma Kolpakovienė atsakė, jog rajono miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių viešosios tvarkos aplinkos – gatvių ir kiemų, želdynų, šaligatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, autobusų stotelių, pastatų priežiūros, valymo ir švaros palaikymo tvarką nustato Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos tvarkymo ir švaros taisyklės, kurios privalomos visiems rajono Savivaldybės juridiniams ir fiziniams asmenims. Už turgavietės teritorijos priežiūrą, valymą ir jos tvarkymą yra atsakingas turgavietės naudotojas. Bešeimininkes teritorijas tvarko ir prižiūri Savivaldybė, šiuo konkrečiu atveju – UAB „Kybartų darna”. Už Taisyklių pažeidimą taikoma administracinė atsakomybė pagal LR ATPK 161 straipsnį. Pagal šį straipsnį šiukšlintojams ir kitokiems taisyklių pažeidėjams gali būti surašyta bauda, siekianti du tūkstančius litų, arba paprasčiausias įspėjimas.

Atrodytų, jog baudomis ar įspėjimais turėtų būti apdalyti tie, kurie turgaus dienomis ten prekiauja ir (ne paslaptis) šiukšlina. Juolab kad vietos prekybai ten nenumatytos, o UAB „Skifada“ priklausanti turgavietė – pustuštė. Tik daug metų prie tokios tvarkos pratinti, o tiksliau – nuo jos neatpratinti Kybartų prekeiviai dėl to nenukentėjo. Atsakomybę už tvarką prie turgaus prisiėmė Kybartų seniūnija, įpareigojusi UAB „Kybartų darna“ po kiekvieno turgaus sutvarkyti prekeivių ir pirkėjų paliktą netvarką.

Žmonės ir toliau būtų ramiai prekiavę, jei jų veikla nebūtų susidomėjusi ekonominė policija. Mat prekyba valstybinėje žemėje – ir dar dažniausiai be Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymų, kurios privalomos visai maisto produkcijai, be seniūnijos leidimų – yra nelegali.

Tada į redakciją pasipylė prekiautojų skambučiai ir laiškai. Žmonės skundėsi, kad į turgavietę su sunkiasvorėmis mašinomis jie netelpa, mat ten mažai vietos, o prie turgaus prekiauti negali, nes seniūnija neduoda leidimų.

– Užuot siundęs ant mūsų ekonominę policiją, seniūnas galėtų pasirūpinti, kad prie turgaus būtų numatytos vietos prekybai, – piktinosi vienas iš pašnekovų.

Savo ruožtu Kybartų seniūnas Audrius Balbierius aiškino, kad vietas, skirtas prekybai valstybės žemėje, tvirtina rajono Taryba. Natūralu, kad prieš tai kažkas turi parengti projektą.

Pasak seniūno, leidus tokią prekybą atsirastų naujų problemų. Prekeiviai dar net nelegalizavus prekybos prie turgavietės jau iškėlė reikalavimus, kad iš jų kas nors rinktų mokesčius, nes eiti į banką jiems – per daug vargo.

– Mums tektų samdyti dar vieną darbuotoją, kuriam išlaikyti lėšos nenumatytos, arba metus visus darbus eiti patiems rinkti mokesčių, – traukė pečiais seniūnas. – Be to, prie turgavietės nėra net asfalto, palijus ten telkšo balos. Norint ten leisti prekiauti ir sužymėti vietas, reikėtų teritoriją išasfaltuoti, o tokiems darbams pinigų nėra ir greitai neatsiras. Be to, kažin ar žmonės, mokantys mokesčius valstybei, suprastų, jei būtų atsisakyta kitų svarbių darbų ir lėšos skirtos prekybos prie turgaus sąlygoms gerinti. Juolab kad tai – tik kelių ar keliasdešimties žmonių interesas.

Iš tiesų trečiadienį, turgaus dieną, greta turgavietės tvoros rikiavosi tik keletas mašinų, o pati turgavietė buvo beveik tuščia, išskyrus nuolatinius kioskų nuomotojus ir keletą žmonių, prekiaujančių sendaikčiais.

Nė vieni iš pakalbintųjų nebuvo patenkinti situacija. Ir už tvoros, ir šiapus jos prekiaujantys žmonės skundėsi esama tvarka: vieni nenorėjo į turgavietę todėl, kad sąlygos ten irgi ne pačios geriausios, o mokėti reikia, kiti sakė mokantys, bet sąlygų jiems niekas negerina ir apskritai į turgavietę savininkai neinvestuoja.

– Kodėl mes turime būti kvailesni ir mokėti už vietą, kai tie už tvoros niekam nemoka ir gal net neturi jokių dokumentų, kad jų produktai kokybiški, – pyko turguje viena prekeivė.

Moteris sutiko, kad bene vienintelė priežastis, verčianti eiti prekiauti į turgavietę, – tai ramybė ir žinojimas, kad niekas čia jų negaudys, netąsys ir nebaus kaip tuos, kurie prekiauja už tvoros.

Tačiau patogumo turgavietė nesuteikia. Kioskeliai – kiauri, aplopyti – lyg koks „balaganas“ stūkso greta baltos it gulbė bažnyčios.

– Negi niekas negali nubausti už miesto vaizdo darkymą? – stebėjosi pokalbį nuklausę pirkėjai. – Pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis čia pardavinėjami maisto produktai. Pasibaisėtina… Kodėl niekas netikrina, ar pati turgavietė atitinka higienos reikalavimus?

Su turgavietės savininkais nei tądien, nei telefonu pakalbėti nepavyko.

Tad situaciją bandė paaiškinti už Kybartų reikalus atsakingas rajono mero padėjėjas Algimantas Mackevičius.

– Problema yra sena, – kalbėjo kybartietis. – Nei vieni, nei kiti nėra teisūs. Kad turgavietė darko miesto vaizdą, tikra tiesa – visiems tai bado akis. Greitu laiku važiuosime su Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialistais ir kalbėsimės su turgaus savininke, kaip būtų galima pagerinti teritorijos vaizdą.

Be to, kitąmet bus vykdoma Č. Darvino gatvės rekonstrukcija, tad šitos netvarkos neliks.

Prie turgaus numatyta įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, nutiesti naujus šaligatvius, tad ir iš turgavietės bus pareikalauta estetinio vaizdo.