Mažoji kalbos palėpė

Elena SABALIAUSKIENĖ

Valstybinė lietuvių kalbos komisija sudarė darbo grupę rašybos taisyklėms peržiūrėti. Pirmasis svarstytas klausimas – nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyse. Rašybos grupė pateikė išvadas dėl įsidėmėtinos esamojo laiko veiksmažodžių rašybos.

Nosinių balsių rašyba esamojo laiko veiksmažodžių šaknyse tarp svarstytinų klausimų atsirado visuomenės (ypač mokytojų) pageidavimu. Teigiama, kad sunku įsiminti rašybą tokių žodžių, kurių viena gramatinė forma (esamasis laikas) turi nosinį balsį šaknyje, o kita (pvz., būtasis kartinis laikas) – ne, nors abu tariami vienodai, pvz., šąla ir šalo. Kas kita, kai nosinių balsių rašybą galima paaiškinti gyvojoje kalboje vykstančia jų kaita su mišriaisiais dvigarsiais ar ilgaisiais balsiais, pvz., grįžti, grąža, gręžtis; lįsti, lindo.

Atsižvelgusi į tai, kad nosinių raidžių veiksmažodžių esamojo laiko šaknyse rašybos pakeitimas sukeltų gramatinius struktūrinius ir kirčiavimo sistemos pokyčius, įvertinusi, kad bendrinėje kalboje tie veiksmažodžiai nyksta, Rašybos grupė nutarė nesiūlyti keisti įsidėmėtinos ą, ę rašybos veiksmažodžių šaknyse, o „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengėjams patarta jų teikti mažiau – tik dažniau vartojamus.

Priminsime, kad „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ bei „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ pateikti 24 veiksmažodžiai, esamajame laike rašomi su nosinėmis ą, ę. Taigi kol kas juos teks įsiminti ir stengtis rašyti taisyklingai. Kai kurių šių veiksmažodžių rašybą daugelis yra pakankamai gerai įsidėmėję:

balti, bąla, balo

gesti, gęsta, geso

mažti, mąžta, mažo

šalti, šąla, šalo

šašti, šąšta, šašo

težti, tęžta, težo

trešti, tręšta, trešo

Tačiau yra kita dalis įsidėmėtinos rašybos veiksmažodžių, kurie vartojami labai retai, jų reikšmės dažnas žmogus net nežino. Tad priminsime jų reikšmes ir įsidėmėtiną rašybą:

glerti, glęra, glero – žr. klerti

gležti, glęžta, gležo – 1. vysti, glebti: Lapai nuo šilumos glęžta. 2. tižti, silpti: Jis iš nuovargio glęžta.

gverti, gvęra, gvero – klerti: Durys jau gvęra.

kerti, kęra, kero – atšokti, luptis: Žievė pradeda kerti.

kežti, kęžta, kežo – 1. susti, skursti: Kęžta berželiai raiste. 2. glebti, silpti: Senukas baigia kežti.

klerti, klęra, klero – klibti, gverti

knežti, knęžta, knežo – skilti į dalis, dužti, kiužti: Gerai laikyk – kiaušiniai knęžta.

krešti, kręšta, krešo – krešėti, tirštėti: Kraujas greitai kręšta. Reikia skirti nuo veiksmažodžio krešėti, kreši, krešėjo – es. l. ilgasis balsis rašomas be nosinės, o dažnai pavartojamos formos kręša apskritai nėra.

nukarti, nukąra, nukaro – nusvirti, nukabti

salti, sąla, salo – 1. darytis saldžiam, saldesniam: Salyklas sąla. 2. labai norėti, geisti: Vaikas net sąla, skanėstus pamatęs.

sarti, sąra, saro (tarm. – darytis rudam, nešvariam, skresti): Nuo bulvių skutimo ima rankos sarti.

skarti, skąra, skaro – plyšti, spurti, brigzti: Rankovės skąra.

sučežti, sučęžta, sučežo – pradėti čežėti.

sušlamti, sušląma, sušlamo; sušnarti, sušnąra, sušnaro – pradėti šlamėti, šnarėti. Beje, nepriešdėlinės šių veiksmažodžių es. l. formos rašomos be nosinės – šlama, šnara.

žabalti, žabąla – netekti regėjimo, akti: Akys baigia žabalti.

žalti, žąla – darytis žaliam: Pievos žąla.

Be to, bendru Rašybos grupės sutarimu pritarta šaknies tįs– varianto su ilgąja y (tys-) naikinimui. Iki šiol kildavo klausimų, kada vartoti tįsoti, tįso, tįsojo, o kada tysoti, tyso, tysojo. Pirmasis variantas labiau sietas su tąsa (plg.: būti nusitęsusiam, būti nutįsusiam), antrasis – su tiesti, tiesia, tiesė. Variantą su y, atskirdamas reikšmę „gulėti, būti išsitiesusiam“, teikė „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Nuo šiol siūloma tiek veiksmažodį, tiek bendrašaknius žodžius rašyti su nosine, kaip teikiama didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (2-oji reikšmė nusakyta „būti paguldytam, ištiestam, riogsoti“). Tad nuo šiol rašysime: Netįsok kaip pantis lovoje, kelkis!