Di­dis va­das

Tais lai­kais, kai dar vi­si vaikš­čio­jo ba­si, di­dis in­dė­nų va­das, tu­rė­jęs jaut­rias pė­das ir ne­jaut­rią šir­dį, la­bai kan­ki­no­si, kai tek­da­vo ei­ti ak­me­ni­mis ar su­skel­dė­ju­sia sa­vo gen­ties že­me.

Il­gai mąs­tęs, jis iš­kil­min­gai pa­skel­bė sa­vo spren­di­mą: įsa­kė ka­riams su­me­džio­ti vi­sus kraš­to bi­zo­nus ir minkš­tu jų kai­liu iš­klo­ti vi­są gen­čiai pri­klau­siu­sią te­ri­to­ri­ją.

Ne­ga­lė­da­mas pa­keis­ti sa­vo pė­dų, va­das nu­spren­dė pa­keis­ti že­mės dan­gą. Dėl to jam ne­bu­vo gai­la iš­nai­kin­ti vi­sos bi­zo­nų rū­šies…

Gen­tis su­glu­mo. Ka­rių de­le­ga­ci­ja nu­vy­ko pas se­ną iš­min­tin­gą gen­ties ša­ma­ną pa­pra­šy­ti pa­ta­ri­mo. Ša­ma­nas at­sa­kė:

– Pa­siū­ly­ki­te va­dui at­rėž­ti du ne­di­de­lius bi­zo­no kai­lio ga­ba­liu­kus ir jais ap­sau­go­ti sa­vo ko­jas. Kad ir kur jis ei­tų, ko­jų jam dau­giau ne­skau­dės.

Taip at­si­ra­do ba­tai.

Pas gy­dy­to­ją atė­jęs žmo­gus ėmė skųs­tis:

– Dak­ta­re, man vi­sur skau­da. Kai pa­lie­čiu gal­vą, skau­da. Kai pa­lie­čiu pil­vą, štai čia, ir­gi skau­da. Jei pirš­tu pri­lie­čiu ke­lį, skau­da. Ge­lia ir vi­sas ko­jas. Ką man da­ry­ti? Kaip nu­mal­šin­ti skaus­mą?

Gy­dy­to­jas jį ati­džiai ap­žiū­rė­jo ir ta­rė:

– Ta­vo kū­nas svei­kas. Ta­čiau pirš­tas su­lau­žy­tas <....>.

No­rint pa­keis­ti ki­tus, rei­kia pra­dė­ti nuo sa­vęs.



Bru­no FER­RE­RO