Eilėraščiai

Danguolė Protasevičienė

Mano delne – riekė ruginės duonos šilta dar…

Kvepia ajerais, motulės rankom, saule ir ražienom,

Kuriom jau greitai vasara nueis.

Voratinkliuos pagauta akimirkai sustoja,

Pašūkauja bulviakasio vagoj,

Paklykauja su gervėm, gandrui pamojuoja,

Ruduo jau, pavargau, einu namo.

Sugrįšiu, kad troboj kvepėtų duona kasdieninė,

Kad bręstų grūdas, šnarėtų vėjas ajeruos,

Virpėtų dar širdis krūtinėj,

Klausydama lakštingalos dainos,

Kad saulei tekant dar skambėtų

Ant dalgio ašmenų rasa,

Kad kubilėlyje šnekėtų naminė duona rūgdama.

– – – – – – – – – –

O krosnyje žarijos žaižaruoja

Ir ajerais jau išklota skarda….

Biruta Pėveraitytė

Odė širdžiai

Kai džiaugsmo upės teka –

dainuojančių bangų

melodija mįslinga.

Tu, manoji širdie, pailsi

glamonėdama tiltų briaunas.

Tarsi luitą auksinį

po mažą dulkelę

save dalini:

už skriaudą patirtą,

už apmaudą tylų,

draugų išdavystę

ar tikrą draugystę,

už primestą kaltę,

strėlės aštrų dūrį –

vis virpi ir virpi

mišku drebulių.

Ne kartą graudinta,

dažnai nuskausta,

lanksti ir stipri

tavo smuiko styga.

It žiežirbos lekia

visatos platybėj,

liūdna ar linksma –

vis darbas netyla,

auksinė smiltelė

vis paliečia stygą.

Ir taip visą kelią

darbštuolė šaunioji

kovot nenustoja…

Supranta ji prastą

žmogelio kandumą

ir paprasto žmogaus

kelių tobulumą.

Vytas Drunis

Tau…

Šitiek metų mes ėjom kartu…

Aš iš visko juokiaus –

Tu – tylėjai…

Tik dabar nesakyk:

„Nekenčiu“,

Pasakyk, kad mylėjai…