Sava duona kvepia kaip vaikystėje

Jau kuris laikas vilkaviškietės Almos Petrauskienės virtuvė kartą per savaitę pakvimpa taip, kaip vaikystėje kvepėdavo namai, kai juose močiutė kepdavo duoną.

Nekantriai laukdavo

„Kepdama duoną močiutė mums, vaikams, padalydavo tešlos likučius. Iš jos pasidarydavome zuikučių, meškučių, sudėdavome į duonkepį ir nekantraudami laukdavome, kada iškeps, kieno bus gražesnis, ar nesubyrės? Kai taip atsitikdavo, liedavosi ir ašaros. O kokia laimė būdavo, kai mums leisdavo miegoti ant įšilusio duonkepio“, – pasakojo Alma.

Lydint tokiems prisiminimas ir dabar internete mirgant receptams, moteriai kartais švystelėdavo mintis imti ir pačiai išsikepti duonos. Pažįstamos moterys pasakodavo, kad tai – visai paprasta. „Vis nesiryžau. Pirmiausia dėl to, kad atrodė, jog nebus nieko gero: daugiabučio virtuvės orkaitėje tokios duonos, kurios kvapas ir skonis lydi nuo vaikystės, neiškepsi“, – kalbėjo A. Petrauskienė.

Kepa ir dukra

Pabandyti „privertė“ per televiziją pasipylusios laidos apie „brudą“, kurio gamintojai prideda ne tik į duoną.

Išsikepti savos paskatino ir bendradarbė, atnešusi tešlos raugo. Tada beliko nusipirkti parduotuvėje ruginių miltų ir… Po pirmojo kepimo buvo antras, trečias…

Dabar parduotuvėse po duonos lentynas jau nereikia žvalgytis. Namuose ant stalo – visada saviškės kepaliukas. Jos paragavusi, savo šeimynai duoną ėmė kepti ir dukra, gyvenanti Kaune.

Žinai, ką valgai

Kai kas nors klausia, kuri pigesnė – pirktoji ar išsikeptoji, Alma atsako, jog svarbiausia yra tai, kad valgydami pačių keptą duoną žinome, ką dedame į burną. Ta, kurią kepa šiuo metu, atsieina netgi pigiau. Mat moteris gavo palyginti nebrangiai ekologiškai užaugintų rugių. Sumalti akmeninėmis girnomis jų miltai rupesni, skiriasi nuo tų, kuriuos pirkdavo parduotuvėje. Tiesa, iš pirktinių tešla geriau kildavo, duonos kepaliukai būdavo gražesni, netrūkinėdavo. Matyt, dėl to, kad parduotuvėse parduodami miltai jau būna su įvairiais priedais.

Kepama iš vadinamųjų naminių miltų duona gal ir ne tokia išvaizdi, bet kaip ji kvepia, koks jos skonis! Visai kaip tos, kurią kepdavo A. Petrauskienės močiutė.

Priedai – įvairūs

Duonos skonis priklauso ir nuo to, ką įdėsi į tešlą. O pridėti galima visko: saulėgrąžų, džiovintų obuolių, sezamo, moliūgo sėklų, riešutų ir t. t. Alma iškart kepa du kepaliukus: vienas – tai paprasta kasdieninė duona, o kitas – paskaninta, kurią galima valgyti vietoj pyrago ar torto, kaip desertą prie arbatos ar kavos.

Pasak A. Petrauskienės, duonos kepimo procedūra namų sąlygomis tikrai nesudėtinga.

Imamas 1 kg ruginių miltų, 1 stiklinė avižų dribsnių, 1 stiklinė kviečių sėlenų, 0,5 stiklinės linų sėklų, 2 arbatiniai šaukšteliai druskos, 100 g cukraus ir (būtinai) tešlos raugo (2–3 šaukštai) bei 1 litras drungno vandens. Tai – pagrindiniai komponentai. O toliau kiekviena šeimininkė gali dėti, ką tik nori. Alma būtinai įmaišo sezamo, moliūgo sėklų, kurios ypač valo organizmą, jomis paskaninta duona gerai virškinama.

Užmaišytą tešlą Alma uždengia ir apie 20 valandų laiko vonioje prie gyvatuko. Kepa 200 laipsnių temperatūroje apie 1 valandą. Išėmusi apipurškia vandeniu arba uždeda drėgną rankšluostuką, kad duona nesutrūkinėtų.

Dar gražiau kepaliukai atrodo, kai jie karšti patepami aliejumi.

Birutė PAVLOVIENĖ