Su šypsena

Apie dugną ir spyglius

Kiek tik turime sveikatos,

Sukame reformų ratą

Per mokyklą, per gimdyklą

Ir per viešąją tupyklą.

Jeigu būsim neištižę,

Reformuosime ir krizę.

O kol kas – tik nežinia,

Vis dar kapstomės dugne,

Nes neturim kopėčių –

Nei siauručių, nei plačių.

Tauta, veržkis tu diržus,

Nes kitaip šalelė žus.

Ne prancūzai mes, ne graikai,

Mitinguoti mums nereikia.

Pastovėsime po krūmu,

Kol premjerui puošia rūmus.

Ak, tu krize nelaboji,

Kiek ten milijonų kloji!

Kol valdžia švaistys litus,

Tauta, tu taupyk centus

Arba pagal naują madą

Trauk į gėjų tu paradą

Su tarptautiniais veidais

Ir projektų pinigais.

Kaip bebūtų, kaip bebūtų,

Esame šalelė rūtų.

Globaliai jau apsvaiginti,

Imkime nors kalbą ginti

Nuo tų vakarinių paukščių

Ir rytietiškų triaukščių.

Mūsų vyrai karžygiai,

Bet liežuviuos jų – dygliai.

Vienas šaukia: „Man jau bloga,

Neklausysiu jokios bobos,

Man jos visos nepatinka,

Aišku, tik išskyrus Ingą.

Ministru galiu nebūti,

Bet tą patį pakartoti:

Surėdyta taip dangaus –

Bobos mums nevadovaus.“

Ką daryti, ką daryti,

Kaip tokius spyglius nuryti?

Oi, ta moterų dalia

Kęsti juos visus šalia

Arba vienąkart pasiusti,

Na, ir drąsiai „nafik“ siųsti.

Birutė PAVLOVIENĖ