Su šypsena

Birutė PAVLOVIENĖ

Kai spau­džia­si ne vi­si

Sin­ga­pū­ras, o gal suo­miai

Pa­ta­ria įsteigt „Vi­suo­mį“.

Tur­tą jis ge­riau val­dys,

Mi­li­jo­nų pri­kaps­tys.

O ta­da jau mums –

chi chi –

Bus ir kri­zė ne­bai­si.

Kai­si­me rie­bes­nį puo­dą

Ir už­mir­šim die­ną juo­dą.

Kai įpirk­sim duo­ną gar­džią,

Gal pa­mil­si­me ir val­džią.

Jai be rei­tin­go taš­kų

Juk da­bar la­bai sun­ku.

Na, bet rei­tin­gai tie – kas?

Juk ne šuo jie – neį­kąs.

Daug sun­kiau – ko­dėl,

už ką

To­kia rū­pes­čių naš­ta:

Kaip sta­ty­ti elekt­ri­nę

Ir nuo šiukš­lių gint tė­vy­nę,

Ką nu­griaut, ką re­no­vuo­ti

Ir kas li­kę dar – par­duo­ti.

Kaip pri­trauk­ti ka­pi­ta­lo

Ir at­pi­gin­ti bent alų,

O Eu­ro­pos pi­ni­gais

Pa­si­rū­pin­ti drau­gais.

Mai­no­si pro­gra­mų spal­vos,

Val­džios vy­rams svaigs­ta

gal­vos.

Vy­rai ne­be­dirbs vi­sai,

Jei, prem­je­re, ne­klau­sai,

Kad pūs­lė­tos bal­tos ran­kos,

O į jas per ma­žos al­gos.

Kaip pa­val­gyt, ką dė­vė­ti?

Ne­gi sku­du­ry­nan bėg­ti?

Ten, kur kui­čia­si tau­ta,

Val­džios žmo­gui ne vie­ta.

Ne prie vei­do, ne fa­so­nas

Ir pi­giau­sias gast­ro­no­mas

Tam, kas į šil­tus kraš­tus

Skren­da tris­kart per me­tus.

Te­gul spau­džia­si kas no­ri,

O val­džia gy­vens tik oriai –

Kaip Eu­ro­poj, kaip bal­toj,

O ne taip, kaip Lie­tu­voj.

Ši­mo­nyt, tad baik šne­kas,

Di­dink val­džiai tu al­gas.

Te­gul rau­ko­si prem­je­ras –

Jis ir taip vi­siems ne­ge­ras.

O tau­ta – na, pa­bur­bės…

Pa­bur­bės ir vėl ty­lės.