Kai kalba ne tik žmonės

Kolei jautis arė vagą,

Krizė jam nulaužė ragą.

Pakol jautis žaizdą rišo,

Kiaulės gripą jam pakišo.

Širsta visas karvių pulkas:

„Atiduosim jautį turkams,

Kad sukimštų į dešras,

Kurias Lietuvon atveš.

Kam tas jautis mums be rago,

Jeigu tik gadina vagą,

Klibikščiuoja vos ne vos

Ir nedaro jau tvarkos.

Tvartai dar nerenovuoti,

Pieną veltui turim duoti,

Rusai sūrių nebenori –

Kaipgi mums gyventi oriai?

Dėl veršelių širdį sopa –

Pasiglemžia juos Europa…“

Sumekeno kampe avys:

„Pažiūrėkit, kuo mes avim, –

Kojinaitės iš nailono,

Atgabentos iš Ceilono.“

Tokia nerimta šneka

Pasipiktino ožka:

„Liaukitės jūs aimanuoti,

Juk dar esat kailiniuotos.

Darbo įrankis arklys –

Štai kas rūpesčių turįs:

Nyksta, silpsta pamažu,

Nes negauna avižų.

Lekia avižos į krosnį,

O arklys iš bado kosti.“

Išsiskirdamos iš masės,

Sugageno kiemo žąsys:

„Kol arklys dar tebegyvas,

Siūlome alternatyvą:

Nekūrent avižomis,

Šildytis dar tvoromis.

Kai neliks aplink tvorų,

Bus ir mums kieme erdvu.“

Tarsi „Olialia“ pupytės

Sukvaksėjo trys antytės:

„Nuo šių žemiškų šnektų

Mums tarp jūsų čia koktu.

Mes problemų nebeturim,

Savo „TV antį“ žiūrim,

Eikš prie mūsų, Antanėli,

Tu dabar ne asilėlis,

Tavo galios dabar kitos,

Nes bendrauji su elitu.

Fui, tas tvartas, tas purvynas –

Mes jau skrendam į žvaigždynus

Išsibalinę dantis,

Pasididinę krūtis.

Šaukit, alpkit po paraliais,

Kokios esam nerealios.

Viso gero, gaigalai,

Jūs dėl mūsų – per žemai.“

Suburbėjo kalakutai :

„Būtume taip pat prakutę,

Bet pažiro mums iš aukščių

Tas nelemtas gripas paukščių.

Kaip ir kiaulėms – tai baugu –

Neužsakė nieks skiepų.“

Prie tvoros žirgelis žvengia,

Sesė brolį karan rengia.

Prunkščia žirgas: „Pašuoliuosiu,

Kamanom pasipuikuosiu.“

Na, ir paikas tas žirgelis –

Nebesės ant jo brolelis.

Lipa brolis į „Spartaną“,

Skrenda į Afganistaną.

Na, o kas čia graudžiai rauda,

Kam gi taip širdelę skauda?

Tai rubuilis katinėlis,

Vis dar laukia grietinėlės.

Baik, Rainy, tu čia gudrauti,

Eik pelių pats pasigauti.

Sužaibavo Rainio akys.

Ir be žodžių jis pasakė:

„Nebedrįskit nieko teisti,

Giname mes savo teisę,

Juk nuo seno visi žino –

Mums priklauso gaut grietinės.

Katinai nenusileis –

Krizė šios tvarkos nekeis.“

Išdidžiai, dar išdidžiai,

Tebevaikšto ir gaidžiai.

Jų pentinai paauksuoti,

„Leksusai“ jiems išnuomoti –

Šaukia pareiga šventa

Rūpintis sava tauta,

Kad kasdien ji neštų kiaušių

Ir nekeltų jokių riaušių.

Pasaka dar nebaigta,

Nes naktis – naktis ilga.

Tik jautelis kraipo ragą:

„Kas čia braška? Slenka vagys?

Ko tas Sargis po perkūnais

Nebeloja, tiktai tūno?“

Svarsto vargšas kaip visi:

„Kokia žmonija baisi,

Kaip man elgtis čia tarp vištų,

Kad po tiltu nepakištų.“

O tvartelio sienos skirias,

Vagys jau prie grobio irias.

Vienas planą jų turįs –

Ves jautelį pro duris.

Kas per monai, kas per dyvas,

Tas vagis – ne recidyvas.

Už jautuką šiųmetinį,

Siūlo tigrą užsieninį.

Norim ar nenorim mes,

Kitą metą jį atves.

Žvėrys mums – jokia naujiena.

Remsim ir tigrus prie sienos

Taip, kaip liūtą arba mešką,

Sužinos, kaip kaulai braška.

Bet kalbėsimės tada,

Kai bus tigro valanda.

Užrašė Birutė PAVLOVIENĖ