„Santaka“ / Ar buvo Prezidentas Kazys Grinius bolševikas?

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-07-02 07:26

Dalinkitės:  


Respublikos Prezidentas Kazys Grinius darbo kabinete.
LVGA nuotr.

Ar buvo Prezidentas Kazys Grinius bolševikas?


1950 m. birželio 4 d., eidamas aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus, Čikagoje mirė Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius. Prisiminus jo nuopelnus lietuvių tautos atgimimui ir demokratijai, kartais dar vis užsiplieskia ginčai.

Oponentai, pateisindami karinį smurtą ir Konstitucijos sulaužymą, tvirtina esą Grinius buvo komunistas ir būtų Lietuvą atvedęs į komunizmą. Tie 1926 m. perversmo aidai, kai brutaliai buvo sustabdyta demokratinė Lietuvos valstybės raidos kryptis ir pakeista autoritariniu A. Smetonos valdymu, dar ir dabar įvairaus plauko istorikų vertinama nevienareikšmiškai.

Kyla klausimas: kodėl mūsų valstybė, atkurta po komunistinės 50 metų bolševikų okupacijos, pasuko pradėtu Prezidento Kazio Griniaus keliu, o negrįžo į tokį kai kurių širdžiai mielą autoritarinį režimą? Turbūt dėl to, kad, anot V. Čerčilio, „demokratija yra pati bjauriausia valdymo forma, bet visos kitos dar bjauresnės...“

„Žinoma, Smetona – ne Hitleris ir ne Stalinas, bet ir ne demokratas“, – sakė K. Grinius. Kone visas pasaulis šiandien vienokiu ar kitokiu keliu eina ar suka būtent į demokratinį vystymosi kelią, ir kartais net su didelėmis aukomis. Naujausi įvykiai Sirijoje, prieš tai – Egipte, Libijoje jau pareikalavo kraujo, demokratai grūdami į kalėjimus. Įvykiai kituose kraštuose tą taip pat patvirtina su kaupu.


Klausimas lyg ir visai beprasmis: kas būtų, jei Vokietijoje nebūtų buvę hitlerizmo, Rusijoje – bolševizmo, Lietuvoje – antidemokratinio perversmo? Tokį klausimą uždaviau vienam labai jau aršiai smetoniškam ir ypač agresyviam muziejaus lankytojui. „Grinius buvo komunistas ir rusai būtų Lietuvoje jau 30-aisiais metais“, – kaip kirviu jis nukirto mano žodžius.

Žinojau, fanatikų jokie argumentai dažniausiai neveikia, bet vis dėlto buvo įdomu, kodėl šis lankytojas atėjo į „komunisto“ muziejų? „Turbūt pasitikrinti savo „teisybės“, – pagalvojau. Greičiausiai jis manė, kad Smetoną išdėsiu į šuns dienas. O aš pasakiau: „Smetona yra Smetona, o koks Grinius komunistas, tai paklauskim jo paties.“ Ir paleidau jo kalbos, iš JAV pasakytos 1950 metais Vasario 16-osios proga, beje, beveik prieš pat jo mirtį tais pat metais, įrašą. Dar pridūriau, kad kažkodėl ne iš Maskvos K. Grinius kalbėjo, nes, pasak tamstos, būdamas komunistas ir karo pradžioje gelbėdamasis nuo žūties, jis turėjo būtinai bėgti į Rusiją – juk likęs Lietuvoje būtų vokiečių sušaudytas. Užteko tik pirštu parodyti į bet kurį civilį ir tarti „Komunistas“, tai tą pat akimirką – prie sienos, ir kalba baigta.

1944 m. grįžę bolševikai Kazį Grinių, kaip „buržuazinį veikėją“, be jokios abejonės, būtų pavėžėję pas baltąsias meškas. Už atsisakymą bendradarbiauti su „liaudies“ valdžia, už tai, kad jo sūnus, Lietuvos generalinio štabo pulkininkas, dar 1918-aisiais kovėsi baltųjų armijoje Kaukaze prieš bolševikus, o Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo „Amerikos balso“ redaktorius. Prezidento sūnėnas Vytautas Bacevičius, kaip Tauro apygardos partizanų štabo viršininkas, buvo suimtas ir sušaudytas Tuskulėnuose. Įkalčių „buržuaziniu veikėju“ įvardytam daktarui K. Griniui buvę per akis.


Minėtasis muziejaus lankytojas, išklausęs Kazio Griniaus kalbos įrašą ir mano pasakojimą, pritilo, bent jau netęsė savo kone isteriškos panegirikos A. Smetonai.

Aš jo tiesiai šviesiai paklausiau, kiek jam buvo metų 1940-aisiais, gal atsimena tą „saldų“ prieškarinį ponijos ir paprastų žmonių gyvenimą, ar žino apie 1936 m. žemdirbių streiką, sušaudytus ir mirties bausme nuteistus bei į kalėjimą sukištus ūkininkus? Pasirodo, žmogus gimė tik po dešimtmečio bolševikams užplūdus. O Lietuvos prieškario „rojaus“ gyvenimą tik iš girdėtų pasakojimų įsivaizduoja. Kaip tik turėjau iššifruotą K. Griniaus raštų III t. rankraštį, rašytą plunksna išeivių stovykloje Vakarų Vokietijoje ir iki šiol dar niekur nespausdintą. Kopiją, kurioje autorius įvertina bolševikų tvarką, įteikiau svečiui.

Bolševikai vertinami kaip nelaimė, nes jie kaip nė viena kita valdančioji partija į vadovaujamas vietas statydavo nemokšas. O šie kenkė visai sistemai, nes, anot K. Griniaus, turėjo „norą pasirodyt galingais ir viską žinančiais, viską mokančiais“, nenorėjo klausyt „nors ir išmintingų kitų asmenų patarimų“, dažnai turėjo „suklupimą žodžiuose ir darbuose, o iš to susierzinimą, chamiškumo pasireiškimą; kerštingumą; gąsdinimą kitų, terorizavimą, grasinimą, rėkimą; nepakentimą opozicijos; šliaužiojimą prieš savo vyresnybę, norą neva girtis ir būt giriamais, o kitus žeminti; dažną nepasisekimuose dvasios smukimą ir net panieką; nenumatymą net artimos ateities dėl nedidelio ištekliaus reikalingų vadovaujamai sričiai žinių ir dėl negabumų; įtartinumą ir nepasitikėjimą kitais; nesilaikymą dorovės principų; žiaurumą; didybės kompleksą“.


Ne be reikalo J. Stalinas 1939 m. Lietuvos Respublikos atstovą V. Natkevičių buvo perspėjęs: „Saugokite savo inteligentiją, nepadarykite tos klaidos, kurią mes buvome padarę sunaikinę inteligentiją ir gyvulius, kurių iki šiol negalime priauginti.“

Pokalbiui baigiantis, lankytojo, jau šiek tiek apmalšinusio savo piktą agresyvumą, paklausiau: „Tamsta, turite žmoną, dukrą ar sūnų?“ „Žinoma, o kam čia toks klausimas?“ – nusistebėjo jis. „O dėl to, kad jūs įsivaizduotumėte, kaip kokie nors atėjūnai, raudonieji ar rudieji, suirutės metu žiauriai nužudo jūsų žmoną ir dukrą. Ar jūs labai jau mylėtumėte atėjūnus, liaupsintumėte jų sukurtą tvarką, paremtą teroru?“ – klausiau aš. Nesuprasdamas, kur suku, žmogus pasimuistė ir sugniaužęs kumščius net sudrebėjo. „Aš jų mirtinai neapkęsčiau ir visomis išgalėmis keršyčiau: dantis už dantį“, – nusišluostęs prakaitu išpiltą kaktą ištarė pro sukąstus dantis.

„O štai pažvelkite į šitą gražią šešiolikametę Kazio Griniaus dukterį Gražinutę, – parodžiau kitoje salėje esantį didoką portretą. – Čia ir žmona Joana. Štai jas abi 1918 m. spalio mėnesį Kislovodske žiauriai nužudė bolševikų kareivos. Ir patį K. Grinių norėjo nušauti, bet jį ligoniai apgynė sakydami: „Neleisime, kas mus gydys?“

Agresyvusis lankytojas trumpą valandėlę susimąstęs pastovėjo prie portreto ir sušnabždėjo: „Šito aš nežinojau“. Po to panarino galvą ir nieko nesakęs išslinko pro duris.

Man jau nebereikėjo garsiai šio žmogaus klausti, ar labai mylėjo ir gerbė bolševikus Prezidentas Kazys Grinius.



Vytautas GRINIUS

Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius





Publikuota: 2012-07-02 07:26:24

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai