Poe­zi­ja, ku­rio­je žo­džiai tam­pa ši­lu­ma

Lai­ma VA­BA­LIE­NĖ

„Ši poe­zi­jos kny­ge­lė man – ir ste­buk­las, iš­lauk­tas įvy­kis, ir dės­nin­gas re­zul­ta­tas to, kaip at­spin­džiu sa­vo pa­sau­lį, jaus­mus ir sva­jo­nes, kas iš­gy­ven­ta, pa­tir­ta, ko – il­gu“, – sa­vo poe­zi­jos rin­ki­nio „Obels žy­dė­ji­me“ įžan­gi­nia­me žo­dy­je ra­šo vil­ka­viš­kie­tė Bi­ru­tė Vaiš­nie­nė.

Pa­va­sa­riu kve­pian­ti kny­ga vis dar trum­pė­jan­čių die­nų pil­ku­moj „vėl žy­din­tį so­dą sū­puo­ja“. Ver­ti la­pą po la­po ir sklin­da iš ei­lė­raš­čių pa­va­sa­ri­niai kva­pai, gar­sai, spal­vos… „Man tai be ga­lo nuo­sta­bus lai­kas. Aš pa­ti tar­si at­gims­tu iš nau­jo. Ir ra­šau daug dau­giau ne­gu ki­tu me­tu“, – iš ši­tų po­jū­čių gi­mu­sį kny­gos pa­va­di­ni­mą „Obels žy­dė­ji­me“ aiš­ki­na au­to­rė.

Be abe­jo, į poe­zi­jos rink­ti­nę su­gu­lė ir ki­to­kie po­smai: gy­ve­ni­mo pa­tir­čių pa­dik­tuo­ti, il­ge­siu ir mei­le iš­jaus­ti, bran­giems žmo­nėms de­di­kuo­ti… Kaip kny­gos su­tik­tu­vė­se kal­bė­jo B. Vaiš­nie­nės duk­ra Ir­ma, „ma­mos ei­lės – tai du­rys į pa­sau­lį, ku­ria­me žo­džiai tam­pa ši­lu­ma, o pa­pras­tos aki­mir­kos tik­rais ste­buk­lais.“

Ar­ti­mų­jų ir me­no my­lė­to­jų ap­sup­ty­je vy­kęs kny­gos pri­sta­ty­mas pri­mi­nė au­to­rės kū­ry­bi­nį ke­lią: nuo mo­kyk­li­nio sien­laik­raš­čio lei­di­mo, nuo pa­gal­bos anū­kui suei­liuo­ti žo­de­lius apie aguo­ną, šir­dy­je vėl pa­ža­di­nu­sios po­rei­kį kur­ti, nuo sū­naus pa­drą­si­ni­mo ei­lė­raš­čius pa­teik­ti Ma­ža­jam poe­zi­jos pa­va­sa­riui. De­biu­tas pel­nė ap­do­va­no­ji­mą ir, pa­sak B. Vaiš­nie­nės, tai ta­po di­džiau­siu kab­liu­ku ne­sus­to­ti, ra­šy­ti to­liau. Ei­lė­raš­čiai bu­vo spaus­di­na­mi „San­ta­kos“ laik­raš­ty­je, pa­te­ko į Vil­niaus aso­cia­ci­jos „Me­nų so­das“ al­ma­na­chus, dvi Vil­ka­viš­kio poe­zi­jos ir ki­tų me­nų aso­cia­ci­jos „Vo­lun­gė“ kny­gas… Šios aso­cia­ci­jos va­do­vas Va­len­ti­nas Krung­le­vi­čius, ve­dęs „Obels žy­dė­ji­me“ pri­sta­ty­mą, pa­si­džiau­gė, kad tai jau ket­vir­to­ji šios or­ga­ni­za­ci­jos na­rių au­to­ri­nė kny­ga.

Ne vie­nos vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­vau­jan­ti B. Vaiš­nie­nė ne tik ra­šo ei­lė­raš­čius, bet ir šo­ka, dai­nuo­ja, ve­da įvairius ren­gi­nius ir pa­ti la­bai gra­žiai skai­to sa­vo kū­ry­bą.

Nau­jo­sios rink­ti­nės poe­zi­ja skam­bė­jo ne tik au­to­rės ir jos bi­čiu­lių lū­po­mis, bet ir vo­ka­li­nio an­samb­lio „Ra­das­tė­lė“ (va­do­vė Ro­ma Na­vic­kie­nė) dai­no­se.

Ir sken­do poe­ti­nio žo­džio kū­rė­ja upė­je gė­lių bei svei­ki­ni­mų: nuo li­te­ra­tų klu­bo „Sek­ly­čia“, pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių klu­bo „Ru­de­nė­lis“ šo­kė­jų, nuo plunks­nos bi­čiu­lių ir drau­gų, nuo per­duo­tų Sa­vi­val­dy­bės me­ro lin­kė­ji­mų, nuo ap­ka­bi­ni­mo anū­kų ir vai­kų, pa­ska­ti­nu­sių kny­gos „Obels žy­dė­ji­me“ at­si­ra­di­mą. O pa­ti au­to­rė sa­ko: „Te­bū­nie vis­kas kaip ma­no ei­lė­raš­ty­je: „Tad pir­myn, tik pir­myn ves­ki ma­ne su Die­vo pa­lai­ma, Vi­sa­ga­lis Li­ki­me!“