Bereikų šeima: „Etnokultūra – mūsų gyvenimo būdas“

Toma BIRŠTONĖ

Kanklės, liaudies dainos, etnomuzikos stovyklos ir noras išsaugoti senąsias tradicijas – visa tai Bereikų šeimai iš Lankeliškių kaimo yra ne atsitiktiniai pomėgiai, o natūrali kasdienybės dalis. Tėvų pavyzdžiu sekantys vaikai šiandien ne tik mokosi kankliuoti, bet ir drąsiai lipa į sceną, įrodydami, kad etnokultūra gali būti artima ir jaunajai kartai.

Neatsitiktinė dovana

Ar liaudies instrumentai skirti tik kantriausiems ir muzikai itin gabiems žmonėms? Bereikų šeima iš Lankeliškių kaimo (Šeimenos sen.) tuo suabejotų. Mama Valdonė ir du jos vaikai – Rugilė bei Vakaris – kankles pamėgo taip, kad jų skambesys namuose girdimas kone kasdien.

Galima sakyti, kad meilė šiam lietuviškam instrumentui Bereikų šeimoje tarsi užkoduota. Pati Valdonė nuo vaikystės augo etnokultūros apsupta, o vėliau šią kryptį pasirinko studijoms – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė etnomuzikologiją. Tad Valdonei ir Karoliui vestuvių proga draugų padovanotos kanklės buvo ne atsitiktinė dovana, o tarsi prasmingas priminimas apie tai, kas jiems visada buvo artima. Vis dėlto instrumentas kelerius metus namuose stovėjo beveik nepaliestas.

Viskas pasikeitė tuomet, kai Bereikai, kasmet dalyvaujantys tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, nusprendė, jog nebenori būti vien žiūrovai. Šeima išmoko dainų ir ryžosi lipti į sceną.

Muzikos pasaulis Valdonei niekada nebuvo svetimas – ji baigusi muzikos mokyklą, todėl natos, ritmas ir muzikinis raštas yra puikiai pažįstami. Ji savarankiškai išmoko groti kanklėmis ir netrukus instrumentą jau buvo perpratusi tiek, kad galėtų juo pritarti šeimos dainoms. O dar po kiek laiko savo atrastu džiaugsmu pradėjo dalytis ir su vyresniaisiais vaikais – Rugile bei Vakariu. Taip kanklės iš mamos pomėgio pamažu tapo visos šeimos hobiu.

„Etnokultūra – mūsų gyvenimo būdas. Todėl ir renkamės instrumentus, kurie natūraliai dera prie to, kuo gyvename. Mūsų namuose skamba ne tik kanklės – turime armonikų, būgnelių ir net cimbolus“, – pasakojo V. Bereikienė.

Kankliuoja du iš trijų vaikų

Tėvų paskatinti, Rugilė ir Vakaris pradėjo profesionaliai mokytis kankliavimo ir lankyti Vilkaviškio menų mokyklą. Rugilė ten jau mokėsi dainuoti, todėl dabar mergaitė derina dvi specialybes. Nors jos dienotvarkė gana intensyvi, pavyksta atrasti laiko visoms veikloms.

Vakaris gali pasigirti tuo, kad turi labai gerą muzikinę klausą ir greitai perpranta įvairius instrumentus, todėl mokytis groti jam nėra sudėtinga. Abu vaikai pasakojo, jog įvaldyti kankles nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O jei repetuojant kyla sunkumų, namuose visuomet į pagalbą skuba mama – ji pataria, parodo ir padeda įveikti sudėtingesnes kūrinių vietas.

Įdomu tai, kad Rugilė ir Vakaris mokosi groti senosiomis kanklėmis. Nors pamokose tenka groti ir tradicinėmis koncertinėmis, namuose šeima turi nemažai senųjų kanklių, todėl būtent joms skiria daugiausia laiko. Vaikai prisipažino, kad groti šiuo autentišku instrumentu jiems patinka. Tėvai viliasi, kad jų pagrandukas Raigardas ateityje pamils kankles bei norės muzikuoti kartu su broliu ir sese.

Šiemet Rugilė ir Vakaris kartu su kitais jaunaisiais muzikantais dalyvavo Lietuvos moksleivių dainų šventės Kanklių vakare. Šis pasirodymas jiems paliko neišdildomą įspūdį. Abudu džiaugėsi turėję galimybę lipti į didžiąją sceną, parodyti tai, ko išmoko, ir tapti tokios išskirtinės šventės dalimi.

„Vaikams labai svarbu turėti galimybę parodyti, ką jie išmoko. Kai yra dėl ko stengtis ir kur pasirodyti, motyvacijos mokytis atsiranda gerokai daugiau“, – įsitikinusi Valdonė.

Pomėgį pritaiko darbe

Bereikų namuose nuolat skamba įvairios melodijos. Naujo repertuaro mama dažniausiai ieško pati – naršo leidinius, archyvus ir kitus suskaitmenintus šaltinius. Pasak jos, šiandien tai daryti visai nesudėtinga.

„Daug vertingos medžiagos galima rasti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose. Juose kūriniai suskirstyti pagal regionus, todėl nesunku atrasti būtent tai, ko ieškai – nuo liaudies dainų, pasakų ir šokių iki instrumentinės muzikos“, – pasakojo V. Bereikienė.

Etnokultūra moteriai svarbi ne tik namuose – ji lydi ir profesinėje veikloje. Valdonė meilę lietuviškoms tradicijoms natūraliai stengiasi perduoti net patiems mažiausiems savo auklėtiniams. V. Bereikienė dirba ikimokyklinio ugdymo mokytoja vaikų darželyje Alvite, todėl etnokultūros elementus įtraukia į ugdymo veiklas.

Muzikinėse stovyklose įdomu visiems

Bereikų šeima kasmet vyksta į maždaug savaitę trunkančias etnomuzikos stovyklas. Jose dalyvauja visi šeimos nariai, kiekvienas renkasi veiklas pagal savo pomėgius, gebėjimus ir amžių.

Valdonei artimiausias tradicinis dainavimas. Šiųmetėje stovykloje ji mokėsi Kaišiadorių krašto tradicinio dainavimo. Pasak pašnekovės, seniau retas kaimo žmogus turėjo muzikinį išsilavinimą, dėl to jų dainavimo maniera buvo savita ir autentiška. Daina lydėdavo kasdienį gyvenimą – skambėdavo dirbant, švenčiant, liūdint ar tiesiog būnant drauge. Šiandien šį paveldą tyrinėja etnomuzikologai, o senųjų dainavimo tradicijų galima mokytis specialiuose užsiėmimuose.

Tėtį Karolį labiau traukia instrumentinė muzika. Tokiuose susibūrimuose jis mokosi groti įvairiais lietuviškais instrumentais ir nuolat plečia savo muzikinį akiratį. Stovyklaudami nenuobodžiavo ir vaikai: Rugilė, Vakaris ir jaunėlis Raigardas aktyviai įsitraukė į edukacijas, muzikinius užsiėmimus bei kūrybines dirbtuves.

Etnomuzikos stovyklos visą vasarą rengiamos skirtinguose Lietuvos regionuose, todėl kiekvienas gali pasirinkti labiausiai dominančią temą ar kraštą. Registruojantis iš anksto dalyviui tenka apsispręsti, ar gilinsis į tradicinį dainavimą, ar mokysis groti kuriuo nors lietuvišku instrumentu.

Anot sutuoktinių, kiekviena tokia išvyka dovanoja naujų žinių, įkvėpimo ir pažinčių, todėl vasara be etnomuzikos stovyklų šeimai jau sunkiai įsivaizduojama.

Svajoja, kad tradicijos gyvuotų

Bereikų svajonė – suburti šeimų ratą, kuriam etnokultūra būtų natūrali gyvenimo dalis. Jiedu norėtų, jog žmonės susitiktų ne tik repetuoti prieš koncertus, bet kad suėję tiesiog iš širdies padainuotų, pamuzikuotų, pabendrautų ir drauge puoselėtų senąsias tradicijas. Pasak šeimos, būtent tokie paprasti susibūrimai padėtų etnokultūrai išlikti gyvai.

Vis dėlto šią svajonę įgyvendinti nėra paprasta. Pasak sutuoktinių, vasara – vienintelis laikas, kai pavyksta atrasti daugiau laisvų dienų. Prasidėjus mokslo metams šeimos narių dienotvarkės prisipildo darbų, mokslų ir kitų veiklų, todėl suderinti bendraminčių susitikimus tampa gerokai sudėtingiau.

Valdonės ir Karolio nuomone, etnokultūra yra mūsų tapatybės pamatas, todėl jos puoselėjimas neturėtų tapti tik pavienių entuziastų rūpesčiu. Šeima pastebi, kad didmiesčiuose tradicinė kultūra yra gyva – žmonės noriai mokosi senųjų dainų, muzikavimo ir buriasi į folkloro bendruomenes. Jie norėtų, kad toks požiūris pamažu prigytų ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose.