Bekovojant su vaikų telefonais tyliai auga kita „ekranų krizė“

Kai kalbame apie priklausomybę nuo ekranų, dažniausiai įsivaizduojame paauglius, įnikusius į telefonus. Tačiau tyrimai rodo, kad pavojus – kitur.

Auga priklausomybė

Tarptautinė vartotojų įžvalgų tyrimų bendrovė „GlobalWebIndex“, apklaususi gyventojus keliose pasaulio šalyse, pastebėjo, kad vyresni nei 65 metų žmonės dažnai turi daugiau skaitmeninių įrenginių nei jaunimas iki 25-erių. Jų kasdien naudojamų priemonių „krepšelyje“ yra išmanieji telefonai ir televizoriai, planšetės, elektroninių knygų skaityklės, stacionarūs ir nešiojamieji kompiuteriai.

Tai reiškia, kad senjorai nebėra karta, kuri nesinaudoja technologijomis. Priešingai – jie labai aktyvūs skaitmeninėje erdvėje: naudojasi socialiniais tinklais, vaizdo platformomis, skaito naujienas ir bendrauja per įvairias pokalbių programas.

Šią tendenciją jau pastebėjo ir technologijų įmonės. Rinkoje daugėja įrenginių, skirtų palaikyti savarankiškumą: ausinių, veikiančių kaip klausos pagalbinės priemonės, išmaniųjų laikrodžių, stebinčių sveikatos rodiklius ar galinčių iškviesti pagalbą kritinėse situacijose. Tačiau kartu su šiuo progresu, su technologijų naudojimo įvairove auga ir kita, mažiau matoma problema – senjorų priklausomybė nuo ekranų.

Amžius – ne riba

Neseniai su socialinio darbo kolegėmis diskutavome apie senjorų priklausomybę nuo ekranų. Visos jos turėjo pavyzdžių, kaip jų pažįstami garbaus amžiaus žmonės po netekčių, gelbėdamiesi nuo vienatvės įninka į ekranų „skrolinimą“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nekaltas būdas užpildyti tylą. Tačiau technologijos turi ir tamsiąją pusę. Ar žmogus, kuris visą emocinį ryšį perkelia į ekraną, išlieka atsparus ir saugus?

Viena kolegė pasakojo apie anytą, kuri socialiniuose tinkluose nuolat perka įvairius niekniekius iš abejotinų pardavėjų. Pensinio amžiaus moters namai jau pilni masažuoklių, neaiškios kokybės šildyklių, veidrodėlių, laikrodėlių, „stebuklingų“ šampūnų ir tepaliukų.

Kitas atvejis – senjoras, kuris, gavęs tariamai banko žinutę, atskleidė sukčiams prisijungimo duomenis ir prarado santaupas. Panašių pavyzdžių Lietuvoje apstu. Praleisdami daug laiko internete vyresni žmonės susiduria su didesne sukčiavimo, manipuliacijos rizika, o jų pažeidžiamumą didina vienatvė.

Ši problema pastebima ir kitose šalyse. Štai Jungtinėje Karalystėje veikianti Nacionalinė žaidimų sutrikimų klinika jau kurį laiką gydo ir vyresnio amžiaus pacientus. Tarp jų – 72 metų moteris, kuriai buvo diagnozuotas probleminis žaidimų naudojimas telefone. Tai rodo, kad priklausomybės nuo skaitmeninių veiklų neturi amžiaus ribų.

Ką kompensuoja „skrolinimas“?

Vos įkėlus į „Facebook“ paskyrą naują įrašą, po kelių minučių atsiranda pirmieji „patinka“ iš vyresnių žmonių. Iš šalies tai atrodo kaip paprastas aktyvumas: žmonės palaiko, domisi, dalyvauja. Tačiau socialiniam darbuotojui tokie maži skaitmeniniai ženklai rodo, kad daliai senjorų telefonas ir internetas jau tapo ne tik įrankiu, bet ir kasdienybės dalimi, kartais net svarbiausiu ryšio su pasauliu kanalu.

Vyresnė karta prie ekranų būna tiek daug, kad kyla klausimas, ką telefonas suteikia, ko jie negauna kitur.

Išėjęs į pensiją žmogus netenka rutinos, kolegų, kasdienių pokalbių, jausmo, kad jis kažkam reikalingas. Darbas suteikia struktūrą ir tapatybę. Kai to nelieka, ekranas tampa lengviausiai pasiekiamu atsakymu į tylą. „Patinka“ gali tapti priminimu: „kažkas mane mato“. Komentaras – pokalbio pakaitalu. Pranešimas telefone – ženklu, kad kažkas jo laukia.

Mokslininkai, tyrę vyresnio amžiaus žmonių elgesį socialiniuose tinkluose, nustatė, kad reakcijos, komentarai ir sekėjų skaičius yra vienas stipriausių veiksnių, skatinančių nuolatinį telefono tikrinimą.

Nepalikti vienų prie ekranų

Socialiniai darbuotojai, kalbėdami apie vyresnius žmones ir technologijas, ilgą laiką turėjo omenyje skaitmeninę atskirtį. Mums rūpėjo, kaip išmokyti žmogų naudotis banko programėle, kaip užregistruoti vizitą pas gydytoją, prisijungti prie elektroninių paslaugų.

Tai vis dar labai svarbūs klausimai, mat daliai senjorų technologijos tebėra barjeras. Visgi šiandien atsiranda naujas iššūkis: dalis žmonių jau peržengė pirmąjį slenkstį. Jie išmoko naudotis technologijomis. Jie prisijungė. Dabar turime kalbėti apie kitą pusę – kaip padėti naudotis jomis prasmingai.

Paauglio telefono naudojimą stebi tėvai, mokytojai, šeima. Vienišas senjoras dažnai lieka vienas su savo ekranu. Niekas nestebi, kiek valandų jis praleidžia internete. Niekas neklausia, ką jis ten veikia. Retai kas padeda atskirti naudingą turinį nuo manipuliacijos.

O pavojai – gan realūs. Internete vyresni žmonės gali susidurti su sukčiavimu, klaidinančia informacija, emocinėmis manipuliacijomis. Europos Komisijos duomenimis, 56 proc. visų internetinės apgaulės aukų ES yra vyresni nei 55 metų asmenys.

Kad laikas prabėgtų prasmingai

Šiandien turime kalbėti ne tik apie technologijų prieinamumą, bet ir apie saugų bei prasmingą skaitmeninį laiką. Reikia ne kritikuoti, kad per ilgai būnama prie ekranų, o nepatingėti skirti dėmesio, pakalbėti su žmogumi, parodyti, pamokyti.

Artimieji, kaimynai gali padėti senjorams naudoti telefoną ne tik pramogai, bet ir ryšiams megzti: bendrauti vaizdo skambučiais, jungtis į bendruomenių grupes, registruotis į renginius, užsiėmimus, savanorystę. Tokia veikla gali mažinti solidaus amžiaus žmonių vienišumo jausmą ir stiprinti emocinę gerovę.

Ne mažiau reikšminga ugdyti kritinį mąstymą. Ne visa internete randama informacija yra teisinga, o dirbtinio intelekto atsakymai taip pat gali būti netikslūs. Senjorams reikia padėti suprasti, kaip tikrinti šaltinius, kaip atpažinti manipuliaciją, kaip saugiai naršyti.

Šiame procese itin reikšmingas ir socialinio darbuotojo vaidmuo. Dažnai jis pirmas pastebi, kad žmogus pernelyg užsidaro skaitmeninėje erdvėje. Jis gali atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį, pasikalbėti apie tai, kas slypi už ilgo naršymo, padėti žmogui suprasti, kokias emocijas jis bando užpildyti ekranais.

Socialinis darbuotojas gali padėti atskirti saugų turinį nuo manipuliacijų, pasiūlyti prasmingų veiklų, nukreipti į bendruomenę ir paskatinti gyvą ryšį. Jis gali padėti žmogui atrasti kitus būdus būti tarp žmonių, ne tik prie ekrano. Kartais užtenka ramaus pokalbio ar pasiūlymo ką nors nuveikti kartu, kad senjoras vėl pajustų, jog yra matomas.

Miglė MANIUŠYTĖ

Socialinė darbuotoja,

Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė,

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė